Žiemos pradžia, pirmledis ir lydekos

Ketvirtadienis, 24 Lapkritis 2011 21:34

Parašė Paulius Banys

Kiekvienas, kuriam bent truputėlį prie širdies žiema, laukia jos pradžios. O ką jau kalbėti apie žvejus, kurie jau lapkričio pradžioje laukia žinių apie ateinančius šalčius, ruošia įrankius poledinei žūklei. Aš ir pats lapkričio pradžioje pradedu dairytis į žieminės žūklės dėžę, per vasarą pamirštus joje esančius įrankius. Laukiu žiemos, labai laukiu... Niekas negali labiau sujaudinti žvejo, kaip ant pirmledžio suvirpėjęs sargelis, nuvirtęs skritulys ar iššovusi vėliavėlė. Tokie jau tie žvejai, mažuose ir kitiems galbūt atrodančiuose visai nereikšminguose dalykuose surandantys džiaugsmą, azartą, atsipalaidavimą, poilsį...

Dažnai žvejai pražiopso pirmąjį ledą. Žinoma, kartais ant jo užlipti neleidžia aplinkybės. Vienais metais buvo taip, jog ledas jau buvo apie aštuonis centimetrus, tačiau nei vienoje žūklės parduotuvėje nebuvo įmanoma gauti uodo trūklio lervų. Ir kas dėl to kaltas? Tikrai ne pardavėjas, kuris dažnai sulaukdavo nepatenkintu žvejų grumuliojimų, jog neva jis nesirūpina, jog laiku būtų padarytas užsakymas ir pan. Tiesiog ledas užšąlo taip greit, jog žmonės, kurie plauna matiliuką, nespėjo jo priplauti tiek, kad užtektų visoms parduotuvėms, kurias jie turi aprūpinti. Ir kiek pamenu, kaina tais metais buvo gerokai didesnė už porciją negu anksčiau. Kitas variantas yra pabandyti patiems jo prisiplauti, tačiau tai atima nemažai laiko ir pastangų. O ne kiekvienas to laiko jau tiek daug ir turime... Tad labai tikiuosi, jog šiemet tokia situacija nepasikartos, ir bus galima užlipti tikrai dar ant pirmojo ledo, o ne pirmą kartą ant ledo, kai jis bus jau peikena sunkiai prakertamas.

Dauguma žvejų, tarp jų ir aš, tikisi, jog ledas užšals dar iki sausio mėnesio, jog būtų galima dar pastatyti vėliavėlę ar skritulį. Vaizdas, kai nuvirsta skritulys ar iššauna vėliavėlė, sudrebina širdį taip, kaip gatvėje pamatyta daili lietuvaitė su trumpu sijonuku. Na, galbūt truputėlį daugiau, nei mergina gatvėje, tačiau to jausmo neįmanoma sulyginti su niekuo. O jei dar ir pavyksta ištraukti solidaus dydžio lydeką, euforija siekia neapsakomas erdves. Bet gana čia svajoti, geriau pakalbėkime apie žūklės taktiką ir strategiją, visa tai būtų pasiekta.

Lipdami ant pirmojo ledo, visuomet prisiminkime saugumą. Kad ir kokį malonumą teiktų žvejyba, dėl jos aukoti gyvybės neverta. Pirmledis dažnai nebūna vienodo storio, jo storis keliuose kvadratiniuose metruose gali skirtis netgi pora centimetrų, o jei dar teka koks šaltinis, tai ledas ten gali būti tik vos padengęs vandens paviršių. Ant pirmojo ledo patartina eiti velkant kojas ledu, o ne dedant atskirus žingsnius. Taip viso kūno svoris pasiskirsto didesniame ledo plote ir sumažina galimybę netikėtai įlūžti. Dėl šventos ramybės, jei netyčia ledas neatlaikytų, grąžtą ar peikeną patartina neštis ant peties. Įlūžimo atveju grąžtas ar peikena neleis jums palįsti po ledu. Žinoma, ant pirmledžio geriausia būtų eiti žvejoti ne vienam, tačiau nereiktų eiti vienas arti kito, nes tuomet tik padidintumėte galimybes įlūžti, o ir draugo pagalboje nebeliktų... Šiais laikais žūklės parduotuvėse yra specialūs kabliai, kuriuos žvejys pasikabina ant kaklo. Jų pagalba būna lengviau išlipti iš eketės, nes ledas ir taip yra slidus, o kai ant jo pakliūna vandens, slidumo koeficientas padidėja kone dvigubai. Aš visuomet žūklės dėžėje turiu virvę. Daug vietos ji neužima, tačiau ir ant ledo jautiesi saugesnis. Ar draugui reikės padėti, ar jis pats galės man pagelbėti. Žūklė tik tuomet teiks malonumą, kai jausiesi saugus ir galėsi nevaržomai judėti.

Na, o dabar pakalbėsiu apie žvejybą. Mano tikslas ant pirmojo ledo visuomet būna lydekos. Galbūt dėl to, jog ją pradedu tokiame vandens telkinyje, kuriame sugauti didelių ešerių ar kitos žuvies pirmledžiu pavyksta nekiekvienam. Nors ežerą, kuriame pradedu poledinės žūklės sezoną pažįstu gan neblogai, tačiau surasti ešerių būrį, kurie džigintų žveją, pavyksta lb retai, ir tai nekaskart. Tad geriau neeksperimentuoju, o pasirenku sėslesnę žūklę skrituliais. Tačiau ne visuomet gaudant žiemą lydekas naudoju skritulius. Priklauosmai nuo oro, renkuosi arba skritulius, arba eketę uzdengiančias vėliavėles. Galbūt atrodo keistai, jog šių įrankių pasirenkamumas priklauso nuo oro. Tad paaiškinsiu: jei diena saulėta, renkuosi vėliavėles, kurios uždengia eketę. Papildomas šviesos srautas, patenkantis pro eketę, gali įtartinai atrodyti plėšrūnei. Kai kurie žvejai mėgsta juokauti, jog lydeka geriau mato masalą, jis tarsi ant podiumo. Atrodo logiška, tačiau tai klaidinga. Ne kartą teko matyti, kaip senesni žvejai, gaudydami ešerius, eketę uždengia iš gumos pasidarytu padu, kurio centre yra nedidelė skylė, o nuo jos į visas puses padaryti prapjovimai. Jie skirti tam, kad kaskart užkibus žuviai pado nereikėtų nuimti nuo eketės. Žinoma, yra paprastesnis budas, tiesiog į eketę pripilti sniego ir pačiame jos centre pasilikti plyšį, pro kurį galėtume virpinti avižėlę. Tačiau jei ledas kaip stiklas ir sniego nėra...

Užpilti eketę sniegu žvejojant skritulias nepatartina. Žinoma, jis gali užšąlti, bet tai nutinka labai retai. Tačiau tokiu atveju, jei lydeka užkibtų, jūs papildomai turėtumėte išsivalyti eketę. Tai daryti ranka truputėlį šaltoka, o pasitelkiant į pagalbą samtelį galime pažeisti valą. Traukiant lydeką iš eketės labai svarbu matyti, kaip ji juda, kad nenupjautų valo į eketės kraštą. Taip pat pastačius skritulius, skersai eketes būtina padėti kokį pagaliuką. Tam puikiai tinka švendras, kuris kad ir prišals prie eketės krašto, nesukels jokių problemų. Šitaip padaryti būtina, nes valas, besiliečiantis su eketės kraštu, gali greit prišąlti. Visuomet verta patikrinti, ar skritulys, pritrauktas prie eketės, joje neįstrigtų. Tokių atvejų, kad jis įstringa, būna daug. Tad turbūt ne vienam taip yra nutikę, tad žinote, koks nemalonus nusivylimo jausmas tuomet apima.

Esant ledui visiškai skaidriam, nebelieka jokio skirtumo, ar vėliavėlėmis, ar skrituliais žvejosime. Tačiau esant tokiam ledui, patartina trišakius kabliukus pakeisti vienšakiais. Kadangi ledas skaidrus, žuvis iš tolo matys, kaip jūs skubate link jos ir gali išspjauti masalą. Reikia nepamiršti, jog gaudant trišakiais kabliukais, nereikia laukti, kol lydeka masalą nuris giliau, nes laukimas tik padidins tikimybę, jog plėšrūnė pajus kablį ir jį išspjaus. Vienšakį kabliuką dantytoji retai kada pajaučia, tad reikia ilgiau luktelti, kol jį nuris giliau, nes paprastas kabliukas sunkiau užsikabina už lydekos žabtų, kurių kaulas yra ganėtinai tvirtas. Naudojant vienšakius kablikus, juos geriausia su pavadėliu perkišti žuvelei per žiaunas. Lydeka visuomet auką ryja galba pirmyn.

Kai ledas skaidrus ir nestoras, vėliavėles ir skritulius geriau statyti atokiau nuo tos vietos, kur vaikštote, žvejojate. Taip mažiau baidysite plėšrūnes.

Bandant suvilioti plėšrūnę žiemą, neverta atitolti toli nuo kranto. Kaip žinome, smulkmė tokiu laiku sukinėjasi netoli kranto žolių, tad joms išpaskos ir lydekos. Seniau visuomet vadovaudavausi ideologija, kad žiemą lydekos laikosi toli nuo kranto. Užtai labai retai ką ir tepagaudavau. Nuo šiol skritulius visuomet statau tokiame atstume nuo kranto, kad gylis neviršytų poros metrų, tačiau ir tai tokiu atveju, jei krantas status ir greitai gylis didėja. Visų pirma, statydamas skirtulius pirmiausia ant kablio užneriu švino gabaliuką ir randu tikslų gylį, kad masalą nuo jo galėčiau pakelti per kokius 10-20 centimetrų. Kažkada draugas iš manes juokėsi, jog aš labai ilgai makaluoju skrituliu prie vienos eketės, kol pastatau skritulį. Žinoma, jo šypsena dingo, kai mano žvejybą vainikavo pusseptinto kilogramo lydeka, o jo rezultatas buvo visiškas nulis. Iš pirmo žvilgsnio toks gylio nustatymas ir masalo pakėlimas neatrodo reikšmingas, tačiau jei žvejojame didesniame gylyje, galime nepataikyti masalo nuleisti į tinkamą gelmę. O masalinę žuvelę nuleisti prie dugno yra būtina, nes žiemos metu žuvys daugiausia prie jo ir laikosi.

Masalui dažniausiai naudoju ešeriukus, ir ne dėl to, jog juos lengviau pagauti. Mano nuomone, žiemą jie yra aktyvesni, lydekoms dažniau matomi kandidatai į aukas. Kiek teko sugauti plėšrunių, daugiausia jų sugavau būtent ant nedidelių ešeriokų, nors naudodavau ir kuojikes, karosiukus. Tik tiek, kad naudojant ešeriokus, juos geriausia yra kabinti naudojant trišakius kabliukus, veriant per nugarą. Vienšakiais kabliukais gaudant, ešeriai nelabai tinka, nes perkištas pavadėlis jiems per žiaunas greit juos nužudo, ir jų judesiai būna labai nenatūralūs.

Tad tiek. Tikiuosi, ledo sulauksime jau greit, o galbūt, kai jau skaitysite šį straipsnį, jis jau bus. Ir jau galėsime džiaugtis pirmaisiais šios žiemos laimikiais.

Paulius Banys