Atmata pirmomis vasaros dienomis

Antradienis, 12 Birželis 2012 09:40

Parašė Martynas Mikelionis

Likus savaitei iki išvykimo prognozės ėmė keistis ir sinoptikai jau nebežadėjo nė trupučio to gėrio apie kurį suokė vos prieš kelias dienas. Na ką gi, su tomis ilgalaikėmis prognozėmis visad taip būna. Iki 20 m/s siekiantis vėjas, griausmingai nuo Baltijos judantys dideli lietaus debesys ir balandžio mėnesiui būdinga oro temperatūra iš paskutiniųjų stengėsi sužlugdyti aukštą „karių“ moralę.

Tačiau viskas jau nuspręsta, valtys, meškerės, varikliai paruošti ir tik laukia kol atsidurs ant vandens. Dar iš vakaro viską sukrauname į tikrai talpų Toyota Previa automobilį. Kolegos netgi sugebėjo pataupyti miegą ir vakare išėję į kiemą prisirinkti naktinių sliekų. Viskas – belieka tik susikaupti ir gerai išsimiegoti prieš 300 kilometrų kelionę į žvejų „meką“, aš turbūt, kaip ir daugelis prisiekusių žvejų sunkiai užmiegu prieš tokias išvykas.

Rytas nors ir giedras, tačiau žinome, kad apie 12 valandą dangus pratrūks ir lietus nesustos pliaupęs visą savaitgalį. Pajudame kaip suplanuota. Kelionė neprailgsta, klausomės geros muzikos ir stebimės asmenimis skambinančiais į radijo stotis. Pakeliui aplankome prekybos centrą, įsigyjame žvejo korteles gaudyti Nemuno deltoje 2 paroms. Tik pervažiavus Rusnės tiltą negalime atitraukti akių nuo upės – taip ilgai lauktas savaitgalis prasideda.

Pravažiavus Uostadvarį surandame puikią ir nuošalią vietą stovyklavietei. Paskubomis ant viršaus tempiamės neperšlampamus rūbus ir nebekreipdami dėmesio į vis stiprėjantį lietų pučiame valtis bei tvarkomės žūklės inventorių. Viena po kitos žiočių link praplaukia kelios valtys o ten jau matome bent  7 valčių ir didesnių laivų grupę – tai nuteikia optimistiškai, juk jie nesusirinkę be reikalo.

Valtys ant vandens, varikliai užsikuria be problemų ir plaukiame tiesiu taikymu ten, kur dar nesame buvę į Atmatos žiotis. Echolotas rodo vieną kitą didesnę duobę, gražų ir gilų farvaterį tik ne žuvį. Kaip bebūtų keista, matome šen bei ten pliaukšiančią žuvį, tačiau echolotas per dvi paras parodė vos kelis žuveliokus. Lėta eiga praplaukiame farvateriu, nužvelgdami gaudančiuosius. „Žoro“ nėra. Kas antra valtis gaudo naktiniais sliekais, tačiau irgi tuščiai, per gerą valandą pastebėjome tik vieną ekipažą bekrapštantį apystambį ešerį. Bandome ir mes, fortūna nesišypso ir per gerą valandą keisdami vietas ir masalus nesulaukiame nė kibimo. Kylame upe aukštyn tikrindami vieną duobę po kitos, perkritimą po perkritimo, visur tuščia. Taip pakylame iki Minijos. Nėra nei starkių, nei lydekų ir tik neūžaugos ešeriokai griebia mikromasalus pačioje priekrantėje. Valtys viena po kitos skirstosi neiškentę lietaus, o mes vis neprarasdami vilties tikriname kiekvieną dugno nelygumą. Valgoma guma, sunkesnis „džigas“ starkiui, naktinis sliekas ir vėl nuo pradžių. Tuščia, jau beveik 3 valandos o mes dar neturėjome jokio rimtesnio kibimo.

Skambutis draugui ir sulaukiame kiek optimistiškesnio atsakymo – „turiu 2 gražius ešerius ir dar vienas nutrūko“. Nelaukiame nieko ir maname žiočių link. Valtį statome kiek aukščiau kolegos ir metame į upės vagą. Atlikus vos kelis „valgomo“ 2,5 colio guminuko prašokdinimus pajaučiu pirmą rimtą kibimą. Mikrikinis kotas išlinksta o naujas Pantoon pintukas įsitempia kaip styga. Žuvis po truputį pakyla ir paviršiuje pamatau apie 400 gramų sveriantį ešerį. Būtent tokių mes čia ir važiavome. Pagaliau. Greitai užmetu vėl ir net nespėjus masalui pasiekti dugno seka ryžtingas smūgis. Toks pats kaip pirmas dryžuotis pasiekia valtį. Trečias metimas ir jau spurda trečias puikus ešerys. Mintyse viena – va dabar tai bus, spėjau netgi įsivaizduoti tūkstantį puikių ešerių tik ir belaukiančių mano masalo. Tačiau tuo viskas ir baigiasi, tik kolega slieku sugundo kelias panašaus dydžio žuvis. Sekančių kibimų laukiame apie pusvalandį, tačiau ešerių dydis atperka laukimą. Didelio skirtumo tarp masalų nėra, aš gaudau valgoma guma ant 6 gr. galvakablio, kolega slieku, kitas draugas mažiausiais mikrikais surištais ant „paternosterio“. Ešeriams užplaukus gaudome visi, tačiau būrelis greit dingsta ir vėl tenka laukti pusvalandį.

Kyla vėjas ir besileidžianti saulė veja mus į krantą – juk reikia įsikurti stovyklavietę ir pavakarieniauti t.y. papietauti. Naktį smarkiai lyja, kyla vėjas ir net sugeba nulaužti medžio šaką, kuri nukritusi ant palapinės nejuokais išgąsdina.

Rytas pasitinka baisiai apniukęs, tačiau puikiai matosi nuo Nidos atpučiami didžiuliai, švininiai debesys. Bangos bent dvigubai didesnės vakar. Tai mūsų nesustabdo ir jau 7 valandą su naujomis jėgomis šturmuojame Atmatą. Toli neplaukiame ir bandome kitapus stovyklavietės esantį šlaitą, kur vakar matėme taip pat gaudant ešerius. Bangos tokios didelės, kad valties neįmanoma išlaikyti vietoje. Inkarai nebelaiko ir karts nuo karto tenka parplaukinėti stengiantis nepamesti vietos. Kibimas labai silpnas, užkimba vos vienas, kitas ešerys o vėjas ir lietus vis stiprėja. Bekeičiant vietą dar sugebame panerti į bangą ir tenka sukti krantan išsipylinėti vandens.

Prieš pietus vėjas visai pašėla ir valties nebelaiko net keli sujungti inkarai. Darosi sudėtinga naudoti net per 20 gramų sveriančius galvakablius. Nutariame grįžti krantan ir palaukti kol nurims vėjas. Toks laukimas trunka iki 16 valandos, tačiau vėjas tik dar labiau įsišėlsta. Internetinės prognozės nerodo jokio pagerėjimo ir mes nenoromis nusprendžiame daugiau nebeplaukti. Su oru nejuokaujame ir nežiūrint į didelį norą likti, nusprendžiame krautis daiktus.

Na o kelias namo kaip visad liūdnesnis nei į priekį, tačiau galvose jau rezgamas naujas „planas – chuliganas“, na o Atmatą aplankysime kitąmet ir tikėkimės geresniu oru.

Marčiaus blogas