Vėgėlės nuo Kuršių marių ledo

Trečiadienis, 23 Sausis 2013 16:46

Parašė Vidas Vilčinskas

Penktadienį 23:00 trise Preiloje, kur mus pasitinka paslėptas šeimininkės raktas ir didžiulis lojantis šuns snukis, vos pradarius duris.

Išryt, prieš 6:00, patraukiame Mariosna. Ledas priekrantėje – apie 20 cm. Einant tolyn – iš lėto plonėja. Už puskilometrio -  apie 15cm. Toks laikosi ir toliau. Už beveik kilometro vienas kolega, kurį toliau vadinsiu Verksniuku, susigriebia, jog pamiršo masalus ir pėdina atgal. Mes – pirmyn. Žinome tikslų savo kompaso kampą ir daugiametę vietą. Einame vienas priekyje, kitas paskui, kryptį reguliuodamas. Atstumą matuojame laiku. 50 minučių ėjimo ir dairomės. Bandome. Tik įleidus – kibimas abiems iškart. Džiaugiamės iškart geron vieton pataikę. O stintos kuo toliau, tuo labiau žvėrėja. Jau ir po dvi traukiame. Pradžioje dar buvau spėjęs antrą meškerėlę susirišti, bet įmerkti jos taip ir neteko. Kiek ilgiau palaikai – iškart dvi turi. Kartais – net po tris iškart. Kabliukai penki.

Kolega Edis suskuba vėgėlėms vėliavėles išstatyti. Nenusileidžiu ir aš. Vėl „dubasinam“ stintas. Po penkiolikos minučių viena jo vėliavėlė jau stovi. Bėgam. Aš filmuoju (su fotiku). Kadreliai – pasaka. Į aukso fondą tiktų. Vynioja valą. Laukiam. Sustoja. Pakerta. Velka. Netoli ledo vėgėlytė staiga surimtėja ir paprašo bent 10 metrų valo. Paskui taip dar kartą. Galop išvelka gerokai virš 2 kg bandūrą. Viskas nufilmuota. Šaunūs įspūdžiai. Kad būtumėmė žinoję, kad tai – tik kukli pradžia...

Po pusvalandžio prisijungia ir Verksniukas. Visi bandome vėgėliauti. Po valandos vėl Edžio vėliavėlė iššauna. Vėl velka. Vėl apie 2 kg vėgėlė ant ledo. Po to jam paima vėgėlė ant stintinės sistemėlės. Pasitampo ir atsikabina. Kitądien taip atsitinka dar kartą.

Nugriūva ir Verksniuko skritulys. Pakerta ir turi. Tempia per jėgą, nesiklausydamas, ką jam rėkiu. Tikrai labai didelė. Labai! Prie eketės bando jėga į ją įprašyti. Toji atsispiria uodega į ledą, staiga trūkteli ir valas pakšteli. Verksniukas tyli, bet aiškiai nėra laimingas.

Po  valandos jam dar vienas kibimas. Vėl kiek patempia ir atsilaisvina. Pasirodo – kablys vienšakis ir su nulenktu smaigaliu. Ištempė apvirškintą stintelę iš skrandžio. Užminuoja vėl tą pačią eketę ir po kelių valandų pasikartoja vėl ta pati istorija.

Man vis nekimba ir pradedu kiek rūpintis. O Edis ištraukia dar vieną. Pradedu analizuoti sistemėles. Žodžiu, pas jį švinas apie 15-18 gramų. Mano gi – vos 4 gramai. Jo pavadėlis apie 20 cm. Ir žuvelioką jis pakelia nuo dugno vos per porą centimetrų. Tiesa, prieš tai jį šiek tiek „pridubasina“ keliskart mesteldamas ant ledo maždaug iš pusmetrio aukščio. Tas ir nebevaikšto taip aktyviai. Manieji gi, aktyvistai, susuka pusmetrinį pavadėlį į pančius ir dar į juos patys įsipainioja. Vakarop perdarau sistemas ir naikinu stintas toliau. Sutemus, eidamas namo, randu vieną skritulį gulintį išvyniotu valu. Ištraukiu apie 1,6-1,7 kg vėgėlę.

Kitąkart vėgėlines sistemas darysiu išvis iš 0,22-0,24 valo. Šviną gal padalinsiu perpus. Apačioje 10 gramų, ir aukščiau dar 10gr. Ir naudosiu prikabinamą ant kablio gylmatį (švino gabalą), kokį dabar naudojo Edis.

Stintines sistemėles ir toliau darysiu iš 0,18 mm valo, su penkiais, ar dar geriau – šešiais kabliukais. Nekoks dalykas stintai kabliukas nulenktu smaigaliu. Įsminga paskūriui ir išsipurto. Pavadėliai – apie 5-7 cm. Apatinis  - ilgesnis, kad gulėtų ant dugno. Vėgėlei. Dugne  ¼ uncijos švinelis. Kabliukai geriau rečiau, nei kas 10 cm. Optimalu – kas 15. Kai per dažni – pastebėjau, kad kimba kiek prasčiau ir smulkesnės.

Kitą dieną turėjau dar du kibimus, bet ištraukiau tik vieną. Vienas skritulys nugriuvo ne tuo šonu (plokščiuoju), velkamas užkliuvo už ledžiukų ir vėgėlė metė. Paskui Edis parodė, kad geriau skritulį statyti šonu į eketę, valą užkabinant už užkarpėlės. Taip jis ir lengviau nugriūva ir visad krinta teisingu šonu.

Padarėm išvadą, kad Mariose vėgėlių – be skaičiaus. Patys spręskite, jei mes per porą dienų  iš maždaug pusės hektaro ploto ištraukėme 9 vėgėles ir dar 6 nuėjo. Visos  - puikios, išneršusios, apie 2kg. Tik viena buvo apie puskilio. Sėkmingai keliavo atgal.

Stintos kibo ir apie 1 metrą po ledu. Tiesa, kiek rečiau. Toks įspūdis, kad tos ten nedidelėmis kompanijomis vaikšto. Iškart  - dvi arba trys. Ir vėl porą minučių visiška tyla.

Aš per pusantros dienos (nuo pietų išvažiavome namo) virš 20 kg stintų + dvi vėgėlės. Iš viso apie 700 imamų. Dar apie 100 mažų paleidau. Edis – gal kiek mažiau stintų (apie 600) ir 7 imamos vėgėlės. Verksniukas – apie 6 kg stintų ir nei vienos vėgėlės.

Esu daugkart sėdėjęs ant Marių visą naktį. Nei tuomet, nei juo labiau dabar nesuvokiu, ką ten naktį veikti. Kibimas pora valandų po sutemų aprimsta ir be aušros neatsigauna. Ir kimba visą dieną. Visuomet taip. Per patį vidurdienį kiek rečiau, bet geriau nei vidurnaktį. Tiesa, yra buvę ir išimčių. Kai tarp 24:00 ir 2:00 dirbu išsijuosęs. Bet tai – labai retai. Geriausi kibimo metai – ryte iki 10:00-11:00 ir popiet link vakaro.

Mano kolegos pirmą vakarą nuo 19:00 susiruošė krantan. Verksniukas nori Eurovizijos. Edis tiesiog pailsėti. Visiškas rūkas, nors akin durk. Tamsu. O tie maną, jog gerai žino kurlink Preila yra. Iki kranto apie 3 km. Preila gal tik kilometro pločio. Partys suprantate, kad pataikyti labai sunku. Gali eiti išilgai kranto iki paryčių ir kranto nerasti. Turėjau tokį mažutį, bet tikrai tikslų kompasėlį su švilpuku, tad daviau jiems. Ir įspėjau, kad jokiu būdu neitų, kur jiems atrodo krantas esąs, o žiūrėtų tik kompaso. Bet to, eiti reikia ne kartu, bet vienas priekyje per kokį 10 ar 20 metrų, o kitas paskui, nuolat stebint kompasą ir reguliuojant pirmojo ėjimo kryptį. Tik taip įmanomas nors koks tikslumas. Pamanė vyručiai, kad tokio tikslumo gal ir nereikia. Be to, vienas iš jų, Visiškas Verksniukas, kaip tokiam ir dera, pradėjo nuolat dejuoti, inkšti, kad sunku, nori ilsėtis ir pan. Ir aiškiai paprašė viso šimto procentų dėmesio. Edis ėmėsi pradžioje dalį jo daiktų, paskui visus, o galop vos ne jį patį  nešti.  Prasidėjo nepasitenkinimas. Žodžiu, bendravimas, sunkumai ir dėmėsys Verksniukui paėmė viršų, ir krypties sekimas, matyt, kažkaip antran planan nuėjo. O kranto vis nėr. Jau ir 5 km ir daugiau. Galop kažkokių žvejų paklausę, šiaip ne taip jį pasiekė. Maždaug už 5km nuo Preilos, apie 90 laipsnių nusukę šonan link Nidos.

Aš gi, paržvejojęs maždaug iki 21:00 grįžau Preilon beveik tuo pat metu, kaip ir jie. Pasisekė išeiti vos ne  juvelyriškai tiksliai. Nelėpsiu – dėjau į kelnes, kol ėjau, nerealiai. Ledas kai kur visai nestorutis. Žmogaus neprisišauksi. Kažkodėl visąlaik atrodo, kad kompasas visiškas nesąmones rodo ir reikia eiti visai ne ten. Neįsivaizduojate kokių pastangų reikia juo, o ne pačiu savimi tikėti. Maniau, jei gyvas krantą rasiu – man ir pats velnias nebebaisus.

Radau savo Edį Verksniuko vos ne iki baltosios karštligės privestą. Išsinervinęs žmogus po ilgėlesnio pabendravimo su  anuo rimtai.

Buvome įsitikinę, jog antrąją dieną tos vėgėlinės vietos tikrai nerasim. Nors buvau ją iš vakaro ir sniego prikastu maišeliu pažymėjęs. Išryt einant visos varnos iš toli kaip maišeliai atrodo. Pasilakstėm beieškodami… Jau ir viltį praradę buvom. Nusibaladojom, kur dar niekad nesam buvę. Apie 4 km. Gylis 4,7 m. Ledas jau tik apie 10 cm. Nelabai jauku, nes tokį geras vėjas ir išlaužti gali. Bandėm. Stintos kimba. Didesnės. Bet labai jau norėjosi tos vėgėlinės vietos. Mano šturmano darbas tapo labai netikslus nes nepastebėtai nusimušė išstatytas kompaso kampas (kai einu – žiūriu, kad tik rodyklė sutaptų su šiaurės kryptimi). Žodžiu – teko grybauti. Neįsivaizduojamos Marių platybės. 1 kilometras – nulis. Po vos ne valandos paklaidžiojimo su Edžiu galop radom ir vėl turėjom pasakišką dieną. Verksniukas pasiliko pusiaukelėje. Vėl palikęs masalus. Stintos iš kitų žvejų nepaprašė ir pusvalandį pabandęs pagauti stintą tuščia avižėle, patraukė namo, kaip pats sako “mėgautis kambario šiluma“, kur sėkmingai iki vakaro ir prasėdėjo.

Edis bandė gaudyti ir velniuku. Visąlaik manėm, kad kai sužvėrėja stinta – ešeriai pasitraukia. Kur tau! Per 15 minučių – apie 30 ešerių. Dar daugiau, nei stintų. Tiesa, nedideli, apie 50 gramų. Vienas gal 200 gramų. Bet, manau, kad per dieną ir vėgėlių ir starkį pakabinti galima. Kitąkart aš irgi vešiuosi. Ir ešeriauti būtent Preilon važiuosiu.

Vidas Vilčinskas