Kaip miestiečiai su laukine gamta pažindinosi

Šeštadienis, 17 Kovas 2012 17:12

Parašė Zanelis

Taigi buvo pats vasaros vidurys. Gražu, šilta, gera.  Ir tame vidurvasaryje gražiame mylimame ežeriuke -  aš ir mano švogeriukas (su kuo daugiau švogerių krašte), pasiruošę velkiauti (taip žvejoti mėgstame pakrantėse). Tiesa nepaminėjau, kad tas gražusis ežeriukas toks nepaprastas, netgi specifinis – jame nepaprastai daug  salų.   Taigi mes ruoštis į pakrantę, bet žiūrim, kad kažkas tolumoje iš žemyno į salą  plaukia į mus! Ne ne, ne koks žvejys netyčia įkritęs vandenyn, o kažin koks neatpažintas plaukiojantis objektas!  Žiūronų neturėjom, taigi kritiškai nužvelgę NPO (neatpažintą plaukiojantį objektą), nubalsavome, kad tai bebras su šakų krūva dantyse.

Na mums labai parūpo pažiūrėt kaip tas gyvūnėlis su tiek šakų bandys panerti , taigi nusprendėm priplaukti prie jo greitai greitai ir pasižiūrėti. Su savo dar tada 4AG yamaha varikliuku nesunkiai išlaužėm „gaziuko“ ir po kokių  5-7 min. plaukimo kelio pamatėme norimą objektą.  Tik,deja deja, jis į kuklų su šakomis  tempiantį bebriuką nebuvo panašus... Niekada nebūtumę pagalvoję, kad ten gali būti ne bebras, o visas galingas briedis su savo  didžiuliais ragais, plaukiantis i salą! Po tokių metamarfozių, žinoma, noras plaukt prie jo visai išgaravo, taigi sustabdėm valtį  ir tyliai tyliai stebėjom jo plaukimo įgūdžius.  Nuplaukęs į salą, jis dar ilgai tą dieną baubė, matyt, širdies draugės ieškojo, o gal džiaugėsi, kad maisto ten jam vienam į valias.  Na mes ne gamtininkai, tai jau nebesigilinom į šį faktą, labiau džiaugėmės, kad nesusidūrėm su raguočiu akis į akį.

Naktis. Prie palapinės dega ramiai laužiukas. Ir mes sėdim ramūs kaip belgai, ką ten sėdim – beveik jau snaudžiam apsiuostę per gryno oro ir dienos įspūdžių, tik mūsų ramų snaudulį perskrodė kažkoks šiurenimas.  Neaišku ko suviliotas, bet mūsų ramią poilsio vietelę teikėsi aplankyti ežiukas. Na gal galima greičiau įvardinti, kad tai buvo ežys, nes jis  atrodė tikrai didelis. Na bet visgi ne koks vilkas ar dar kas nors.

Kiek žuvies tada pagavom, tikrai nepamenu, bet gyvūnai tikrai mus pradžiugino. Juk su visais susidūrėme 24 val. laiko atkarpoje. Kai pagalvoji,  juk ne kiekvieną dieną būdamas miestiečiu,  pamatai laukinius gyvūnus  taip arti, o žvejyba padeda suartėti su gamta!

P.S. Užmiršau paminėti, kad tas briedis iki rudens toj saloj ir pratūpėjo,  taigi kas kartą atvažiavę žvejot, vis girdėjome jį bliaunant ir primenant vasaros nuotykius.

Šis straipsnis dalyvauja 2012 metų konkurse, nominacijoje "Už gražiausią žūklės istoriją" ...

Autorius: Zanelis