Revanšas: žvejai verslininkai kontratakuoja

Antradienis, 15 Sausis 2013 05:37

Parašė ŽvejOK

Rugsėjo mėnesio numeryje rašiau apie mūšį dėl Lietuvos upių, kuris turėjo baigtis įsigaliojus naujam Mėgėjų žūklės įstatymui šių metų sausio 1 dieną. Bet jis, deja, nesibaigė, tiksliau – pusmečiui atsidėjo. Upių nuomininkai dar galės pusę metų pelnytis valstybės ir žvejų sąskaita pardavinėdami leidimus į upes iki 2014 metų gegužės 1 dienos (gal ta proga nuolaidas pritaikys – vis vien jiems tas nekainuos), brakonieriai ramiai, pernelyg neskubėdami, dar turės laiko apsirūpinti tinklais galvodami apie ateitį, nes nuo šių metų gegužės 1 dienos prekyba jais bus ribojama. Galima, ir tikriausia reikėtų tuo piktintis, juo labiau, kad šio nukėlimo iniciatoriai lyg ir buvo ne kokie verslininkų atstovai Seime ar lobistai, o Aplinkos ministerijos valdininkai, nespėję pasiruošti šiems pokyčiams. Tačiau pagalvojus, mat juos galas – kentėjome dvidešimt dvejus metus, pakentėsime ir dar pusmetį. Svarbiausia, kad vis dėlto kažkas keistųsi į gera. Juo labiau, kad yra kur kas didesnių problemų.

 Iš Aplinkos ministerijos koridorių bei kitų mūsų neoficialių informacijos šaltinių sklinda grėsmingos žinios. Panašu, kad su naujaisiais Seimo rinkimais šioje valstybės institucijoje gerokai sustiprėjo žvejų verslininkų įtaka. Todėl dabartinis aplinkos ministras ir jo aplinka spaudžiama atšaukti nuo šių metų sausio turėjusį įsigalioti verslinės žūklės draudimą Kauno mariose, pakeisti jau senokai užrašytą nuostatą, jog mėgėjiška žūklė yra prioritetinė ir turi pirmumą prieš verslinę žūklę, bei atšaukti kitus nutarimus, varžančius verslinę žūklę mūsų vidaus vandenyse. Jau kuris laikas Aplinkos ministerijoje, kitose valdžios institucijose (gal tik labai negarsinant) vyravo nuomonė, kad verslinę žūklę vidaus vandenyse reikia po truputį uždrausti, kompensuojant ja užsiimantiems asmenims patirtą žalą ES paramos ir mūsų biudžeto pinigais. Na, ar visai uždrausti, ar palikti keliuose ežeruose vieną kitą stintelių ar seliavų gaudymo artelę – nuomonės čia skyrėsi, bet ne daugiau. Deja, panašu, kad dabar ėmė pūsti kiti vėjai.

Na, kol kas dar juodų vėliavų kelti neverta – labai daug priklauso ir nuo naujojo aplinkos ministro Valentino Mazuronio bei jo komandos. Nepažįstu jo asmeniškai, tačiau teko skaityti 2009 metais jo Seimui teiktą įstatymo projektą, kuriuo jis siūlė uždrausti verslinę žūklę ne tik Kauno mariose, bet ir visuose Lietuvos vidaus vandenyse (išskyrus tą pačią specializuotą tųpačių stintų, stintelių ar seliavų žūklę). Dabartinės jo iniciatyvos didinti brakonieriams baudas 10 kartų taip pat palieka įspūdį. Tikimybę, kad prieš verslininkų spaudimą bus atsilaikyta, stiprina ir tas faktas, jog jei neklystu, pirmą kartą atgimusios Lietuvos istorijoje turime gamtos apsaugą ir kartu mūsų, žvejų reikalus kuruojantį aplinkos viceministrą meškeriotoją (turiu galvoje socialdemokratą Liną Jonauską), jauną ir energingą vyrą, įtakingiausios Seimo politinės partijos atstovą, apie kurio principingumą iš bendrų pažįstamų teko girdėti ne vieną gerą žodį.

Kas nugalės – spaudimas ar principingumas, pamatysime jau netrukus. Iš savo ir, drįstu teigti, – žurnalo skaitytojų pusės norėčiau palinkėti naujajai Aplinkos ministerijos vadovybei parodyti „stuburą“ ir atsispirti visoms įtakoms, iš kur jos besklistų. Rinkėjai, kurių nemažą dalį sudaro meškeriotojai, tikisi seniai pribrendusių teigiamų permainų šioje srityje ir rimto, skaidraus bei naudą mūsų valstybei, o kartu ir jos piliečiams duodančio darbo.

Bet koks grįžimas atgal šias viltis ir pasitikėjimą tikrai sugriaus, o Kauno marių atveju – paliks kvailio vietoje visą mūsų valstybę ir net ES. Tam, kad žvejai verslininkai pasitrauktų iš Kauno marių, Europos Sąjunga ir mūsų biudžetas jiems atseikėjo nei daug, nei mažai, o beveik 1,2 mln. litų. Dar maždaug 800 000 litų nepanaudota, nes likusioms bendrovėms, matyt, neapsimokėjo tuos pinigus paimti, ir jos tęsia savo veiklą iki šiol. Tikslius duomenis, kas kiek gavo, spausdiname lentelėje apačioje. Mano nuomone, kai visi, kas norėjo, sulaukė kompensacijos ir mariose turėtų įsivyrauti ramybė, po pusmečio kalbėti apie verslinės žūklės sugrąžinimą būtų ne tik nekorektiška, bet netgi įžūlu.

Teko girdėti verslinės žūklės sugrąžinimo iniciatorių argumentus, paremtus neva ichtiologų būgštavimais, esą jei žvejai verslininkai neišgaudys kuojų, jų privis tiek daug, kad pakeis visą marių ichtiofaunos sudėtį, prasidės žuvų ligos ar net epidemijos.

Man tai kelia šypseną, nors ir nesu ichtiologas. Dar mokyklos suole teko girdėti, kad gamta įprastomis sąlygomis linkusi susireguliuoti pati, tad padaugėjus kuojų, turėtų padaugėti ir plėšrūnų, kurie jomis minta. Na, jei taip atsitiktų, jog Kauno marių lydekos, šamai ar sterkai nesusitvarkytų ir milžiniški kuojų būriai užplūstų marias – šių eilučių autorius garantuoja, kad apie tai sužinoję žvejai mėgėjai spjautų į Nemuno žemupio pusę ir čiupę meškeres bei masiškai užgulę Kauno marių krantus, tą pusiausvyrą kaipmat atstatytų.