Kūnas suplotas iš šonų, trumpas. Nuo sidabrinio karoso skiriasi apvalesniu kūnu, jo pilvaplėvė šviesi (sidabrinio karoso juoda), turi mažiau žiauninių spaigliukų (sidabrinis karosas - 40-50). Nugara rudai žalsva, šonai nuo rudai bronzinės iki gelsvai rusvos spalvos, dažniausiai šviesiau arba tamsiau geltoni. Žvynai dideli, apvalūs. Uodegos pelekas mažai iškirptas. Jauni karosai ant uodegos stiebelio kartais turi tamsią dėmę.
Paprastasis karosas žvejojamas per visą dieną. Jis yra savotiškai užgaidus masalo atžvilgiu: vieną dieną jis noriau ima slieką, antrą dieną – duoną, trečią – uodų lervas ir t. t. Todėl, vykstant žvejojant karosus, patartina apsirūpinti įvairiais masalais. Būdinga tai, kad karosą galima meškerioti ir dugne, ir viduriniuose vandens sluoksniuose, ir arti vandens paviršiaus. Žymiai našiau karosas meškeriojamas jaukinant. Jauku naudojami sliekai, trūklio lervos, grikių košė, duona, bulvės. Jaukinama švariose vietose, kad masalas negrimztų j dumblą.
Karosai minta praktiškai dauguma masalų, sliekais, uodo lervom, musės lervom, tešla, bulve, duona, grudais, skruždėlėmis ir dauguma kitų, kaikuriuose vandens telkiniuose kur mažiau maisto karosus galima gaudyti ir ant labai mažos žuvelės.
Paprastieji karosai paplitę daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Didžiosios Britanijos iki Lenos. Tai viena iš atspariausių nepalankioms gyvenimo sąlygoms žuvų. Gali gyventi ir užpelkėjusiuose, mažai deguonies turinčiuose ežerėliuose bei tvenkiniuose, gali išgyventi dumble, vandens telkiniui žiemą iššalus iki dugno, o vasarą - išdžiūvus. Didesniuose vandens baseinuose gyvena priekrantės zonoje, užžėlusioje vandens augmenija. Lietuvoje karosai praktiškai užkariave dauguma prudelių, bet didesniuose telkiniuose juos yra sunkiau pagauti.
Paprastieji karosai užauga iki 50 cm ir daugiau kaip 3 kg, dažniausiai sugaunami 30-40 cm ir 1 kg. Lietuvos žvejų mėgėjų 1987 m. sugautas rekordinis karosas svėrė 2530 g. Neršti pradeda gegužės mėn., esant +14-17°C vandens temperatūrai.