Rudeninių lydekų žūklė

Pirmadienis, 02 Rugsėjis 2013 06:14

Parašė siaipzvejys

Geriausias laikas lydekų žūklei – ruduo. Kai vanduo atšąla, ežeruose ir upėse augalija pereina į rudenine fazę, taip duodama šansą žvejams prieiti iki tų vietų, kur vasarą spiningauti nėra jokių šansų. Kaip kalbama žvejų tarpe - ,,žolė sugulė“, o tai reiškia, kad galima imti spiningus į rankas ir eiti medžioti dantytųjų plėšrūnių.  

Lydeka Lietuvoje yra labai paplitusi žuvis. Dėl savo ėdrumo ir gobšumo dažnai vadinama krokodilu. Lydeka užauga iki 16 kg, kartais ir didesnio svorio. Kai kuriais duomenimis, Rusijoje buvo pagauta lydeka kurios ilgi buvo apie 2 metrus. Ypač senomis žiniomis randama, kad buvo pagauta lydeka virš 4 metrų ilgio ir sverianti apie 140 kg, o pagal jos žiaunose rastą žiedą sprendžiama kad jai buvo net 267 metai. Tačiau remiantis šio ir praeito amžiaus raštais, galite rasti jog 1916 m. viename Rusijos šiaurėje esančiame ežere buvo sugauta lydeka, kuri svėrė 24 kg, ji buvo 136 cm ilgio ir 12 cm pločio, amžius – 33 metai. Lietuvoje pagaunamos didžiausios lydekos apie 12 kg svorio.

Bet kiekvienas žvejys žino, kad nėra nei vieno tokio pat vandens telkinio, ir kiekviename jų lydeka elgiasi vis skirtingai. Visų pirma lydekos aktyvumui didelę įtaką daro vandens temperatūros kritimas. Visiems žinoma, kad žuvys yra šaltakraujai gyvūnai. Todėl visi biologiniai organizmo procesai sulėtėja, kai aplinka atšąla. Lydekos medžioja iš pasalų. Pirmiausia ji vandens telkinyje susiranda priedangą, kurioje kantriai laukia savo aukos. Jos daugelį valandų gali tūnoti pasaloje tykodamos grobio. Ir aukos dydis turėtų būti nemažas, kad panaudota energija nenueitų veltui. Tą patį galima pasakyti ir apie vėlyvo rudens lydekas.

Lydekos, tikriausiai, labiausiai paplitusios plėšrūnės mūsų vandenyse. Bet sugauti jas, nėra taip paprasta. Pirmiausia lydekos mėgsta atakuoti iš pasalų. Jos tūno po kelmais, nuskendusiais medžiais, žolių kilimuose ar pasislėpusios po lelijų lapais. Ši žuvis nesivaiko po visą telkinį, kaip ešerys, mailiaus, o kantriai laukia praplaukiančio pro slėptuvę grobio.

Gaudant sėkliuose, dažna nepatyrusių žvejų klaida, kad netyčia praplaukiama su valtimi pro vietą, kur galimai tūno lydekos. Jei neišgąsdinsime jų, tai bent ilgai teks laukti kol ji ims reaguoti į žvejo siūlomą masalą. Tad labai svarbu, gerai orientuotis vandens telkinyje ir numatyti galimas lydekų būvimo vietas. Būtina stebėti vandens paviršių, kur šokinėja ar buriasi žuvų mailius. Ten kur jis, būtinai netoliese ir torpedos, kurios mielai norės jomis perkąsti.  Rudenį mailius traukiasi į duobes, atitinkamai ir plėšrūnės paskui jį. Vasarą kai vanduo įšilęs, mailius sėkliuose, pasislėpęs tarp vandens augalų. Lydekos priverstos taip pat susirasti slėptuves tarp tų pačių augalų.

Būtina atkreipti dėmesį į vandens telkinyje esančius nuskendusius medžius, kelmus, didesnius akmenis, duobes, atskirus kupstus vandens augalų. Tikėtina, kad tai puikios vietos pasislėpti ir nepastebėtoms atakuoti. Renkantis kur mesti masalą, tai ir būtų pačios palankiausios žūklės vietos.

Yra trys pagrindinės masalų rūšys kuriomis gaudomos lydekos.

Pirma rūšis galvakablys su guma, gaudyti lydekas nuo dugno. Galvakablis dažniausiai švininis, rečiau volframo. Geriausiai tinka, kai ant galvakablio yra dvi kilpos arba liaudiškai „ausytės“. Žvejai tokius galvakablius vadina „čeburaška“. Prie vienos kilpos rišamas valas, prie kitos kilpos dvišakis. Ant galvakablio kablio kabinasi silikoninis masalas. Žūklės technika su tokiu masalu paprasta. Užmetus laukiame kol masalas atsitrenks į dugną. Toliau šokdinimas dugnu, nuosekliai pasukant kelis kartus su rite ir vėl leidžiant masalui nukristi į dugną. Nes sukant rite, masalas kyla nuo dugno į viršų, o darant pauzę krenta į dugną.  Kritimo momentas vadinamas pauze.  Dėl masalo judėjimo trajektorijos, toks masalo vedimas  vadinamas laipteliais. Dažniausiai darant pauzę lydekos ir atakuoją masalą.

Sekanti rūšis masalų, skirtų gaudyti lydekoms – vobleriai. Tai plastmasinės, medinės žuvelės su dviem ar trim trišakiais kabliais. Gaudant lydekas geriausiai dirba vobleriai Minnow formos. Jų kūno forma pailga, primena aukšlę, liežuvėlis nedidelis. Dauguma voblerių gerai dirba savaime, tačiau minnow tipo vobleriai turi mažą liežuvėlį jų judesiai neišraiškingi, todėl dirba geriau traukiant su patempimai, taip imituodami sužeistą žuvelę.  Toks masalo pravedimas vadinamas Tvičingas. Voblerių spalvos kaip ir daugumos kitų masalų yra įvairuos nuo natūralių iki agresyvių, ryškių spalvų. Jei vobleris pasižymi stipria vibracija jo spalva nėra labai svarbi, tačiau jei vobleris sukelia ne aukšto dažnio virpesius tuomet jo spalva daro didesnę įtaką žuvų kibimui. Jei diena salėta, vanduo skaidrus geriau tinka natūralių spalvų vobleriai, jei žuvys pasyvios ar drumstas vanduo geriau naudoti ryškias spalvas, kurios provokuoja plėšrūnus atakuoti. Šaltame vandenyje geriausiai dirba ilgesni vobleriai minnow tipo, kurių ilgis 120 – 130 mm. Žinoma, jog žuvys reaguoja į tam tikro dažnio skleidžiamus virpesius, todėl ir vobleriai parenkami konkrečiam žuvies tipui. Aukštus dažnius mėgsta ešeriai ir starkiai, žemesni dažniai vilioja lydekas.

Trečia masalų rūšis, paprasčiausia ir gan plačiausiai naudojama, tai metalinės besivartančios, besisukančios blizgės. Tai labiausiai paplitęs masalas lydekų žūklei. Naudojant patobulintus masalus, kurie nesikabina už žolių, kelmų, drąsiai galima žvejoti tokiose vietose, kur neina aštriadančių gaudyti su kitais masalų tipais. Kai kurie spiningautojai mano, kad juo masalai labiau spindi, tuo ją geriau griebia lydeka. Praktikoje tai ne visuomet pasitvirtina. Kartais geresnių rezultatų pasiekiama, kai gaudoma sena patamsėjusią blizge.

Lydekos judesiai savotiški ir įvairūs: kartais žaibiškai puolant masalą, o kartais lėti, nepaslankūs. Pačiupusi grobį, lydeka nesimeta į šalį ir staiga nesustoja vietoje, bet ramiai kiek paplaukia ta pačia kryptimi. Tokie lydekos judesiai dažnai suklaidina spiningautoją, nes, lydekai pagriebus masalą, iš karto negalima atskirti, ar masalas užkliuvo, ar lydeka ją griebė. Dažnai ji taip nežymiai čiumpa masalą, kad spiningautojas neužkirsdamas tik stipriu patraukimu patraukia ją, manydamas, kad masalas užkliuvo, ir, žinoma, lydeka paleidžia masalą.

Naudodami graibštą, nepatyrę spiningautojai dažnai kiša jį lydekai į panosę, ir ta, sukaupusi paskutines jėgas, puola į šalį, nutraukdama valą arba kartais sulaužydama spiningo kotą. Graibštą reikia įleisti į vandenį anksčiau ir, ištraukus lydeką viršum jo, staiga graibštą pakelti taip, kad žuvis didesne dalimi patektų į jį, ir tik tada reikia traukti lydeką vandeniu į krantą arba į valtį. Keliant tiesiai aukštyn, gali lūžti graibšto kotas arba lankas, ir žuvis gali iškristi atgal į vandenį. Gaudant dviese, labai patogu, kada graibštą po žuvimi pakiša draugas.

Paruošta pagal Lietuvos ir užsienio informaciją