Atsakyti diskusijoje

Prisijungti Registruotis

Sekmadienis, 25 Rugp 2024

Atsakyti diskusijoje

Atgal į diskusijas

Modestas

Vytai esi slaptas talentas, turbut pirma karta man buvo idomu skaityt apie nekiba

4342 dienų

cingis

Rašau, trumpą info apie vakarykštę mano žūklę, nes vakar, grįžus iš ,,žūklės" apie 15 val. turėjau sėsti prie stalo ir išlenki taurelę ,,makumbos" už žento darbelį Airijoje, nes šešt. išskrenda. O apie žūklę-nlb turiu ką rašyti: visos mano viltys, sudužo dėl velniško nenoro kibti.... (gal prieš tą audrą, kuri šianakt buvo pas mane, Pamaryje). O aš, išvakaro prisirinkęs mėšlinių, prisikasęs žemės sliekelių ir ramiai, nusistatęs laikroduką 5 val., einu miegučio, o užmigti neina: akyse-vaizdai, kaip aš grumiuosi su rudininiais, įmitusiais, paraudusiais paršeliais-karšiais.. Nesulaukęs žadintuvo skambučio, jau 4 ryto ant kojų, susededu visikias smulkmenas, atsigeriu kavos ie apie 5 ryto-išmakaruoju į Rusnę..

Neskubant, nes buvo velniškas rūkas, 5,50val. skrendu per tiltą į Rusnę ir pasuku į Atmatą link Uostadvario... Didžiai buvau nustebintas, kad važiuojant pakrante, visos vietos laisvos-nė vieno žvejo: stok kur širdelė geidžia..

Ir sustojau, į mano jau senai patikrintą vietelę.... Iškaukęs, kol kiek prašvis, sumėtau paeiliui 3 dugnines, atsisėdu arti kotų ant kėdės ir ... atydžiai seku viršūnėles,, botagų" Rytelis, pagal mane-klasiškas, vanduo beveik štylius, saulutė pradeda lysti.... o botagai tyli-akys pavargo.. Traukiu permesti.... kabliai pliki, o kybiaus taip ir nesimatė... Atnaujinu vėl ir vėl masalus, taip kibimo ir nesulaukiau.... Dar labiau nuvylė mane, atvažiavęs žvejys, kuris įsitaisė šalia manęs... ir pasakė: buvęs čia lygiai prieš savaitę ir visiškas nulis.... Gerą pusvalandį pabuvo su 2 dugninėm, neturėjęs jokio kybio, susipakavo ir išsivarė į Skirvytę...

O aš dar valandai pasilikau, turėdamas viltį, pagauti nors tą rupūžioką, kuris taip švariai nuvalo kabliukus.... Sėdžiu ir galvoju apie tą žvejį: jis nulėkė į Skirvytę ir dabar lupa tuos riebulius vieną po kito.... Neiškenčiu, padėkojęs Atmatai, už tą beviltišką nekibimą, varausi į Skirvytę...

Dar nedavažiavus 3-čios ,,betonkės", vaizdas priešingas Atmatai.... Visi betoniniai krantai nusėti mažinom, o žmonės-patys prie peties... balaganas, žodžiu...Palikęs mašiną, pasiimu tik sliekus ir meškeres, keliauju ieškoti vietelės... beeinant mačiau: pas kai kuriuos sieteliai į vandenį suleisti... Vieno tokio sietelininko klausiu: nu kaip? Nieko gero, sako... O kas sietelyje, vėl, smalsumo vedamas, klausiu.... Atsakymas: daug žinosi-greit pasensi.... Po tokio dialogo, su gerbiamu žveju-praėjo noras, klausinėti kitų... Kadangi betoniniai krantai matosi, kaip ant delno variau į krūmus, link marių.... Paieškos vietelės-beviltiškos.... Mintis tokia: varau prie mašinos ir važiuoju atgal į ATMATĄ...

Važiuojant atgal, pradžioje, minėtos betonkes, matau kažkokį kaivą prie kranto, o nuo jo-gana padorus tarpas laisvos pakrantės... Važiuoju, pagal Skirvytės senvagę, per pugvyną į numatytą objektą.... O ten, pasirodo pasienio apsaugos kateris prisišvartavę ir, manau, žmonės arčiau bijojo stoti...

Aš-naglas ir sustojau ir susimečiau porą dugninių, o padėtis, panaši, kaip Atmatoje... štylius... Stauga žiūriu į viršūnę: staigus smūgis, kertu ir.... neblogas ešerys krante... Galvoju: nax.... man tie riebuliai karšiai, dar kokius 9 tokius ešerius pasiimu ir keliauju....

Bet, daugiau nieko ir nebuvo... paskui tie pasieniečiau užsikūrė tą savo katerį, ilgai kėlė triūkšmą, su tuo motoru, vėliau nuplaukė.... Nutariau baikti tą, nesąmoningą mano karšių žūklę, susivyniojau meškeres ir varausi namo... Bevažiuojant pro tą vietą, kur stovėjo ,,pagranų" kateris, žiūriu, visai gaži vietelė... Neiškenčiu: įmu vieną dugninę ir šveičiu.... laukiu, laukiu, laukiu ie .... nesulaukiu... einu prie mašinos, pasiimti obuolį, nervams nuraminti.... ateinu prie meškerės: kotas pasisukęs kažkaip: traukiu, jaučiu kažkas pareina, bet tik jau ne karšis... ogi 2 ešiariai... vienas ne ką mažesnis už pirmiau pagautą, o kitas mažokas.... Galviju: čia ko gero ešerių vietelę aptikau....

Metu vėl, atsinešu kėdę ir dar valandą sėdžiu: vaizdas vėl kartojasi-štylius, tik skirtumas tas, kad sliekai nenukabinami... Nevilties apimtas, vyniojuosi kotą, ir varau į namus, išlydėti žentelio..... Va tokia buvo mano rudeninė karšių žūklė.... tas mano sapaliojimas parašytas jums, labiau tiktų blevyzgų temoje....

P.S. Klaidų netaisinėsiu-esmę supratote... karšių nėra...