Tyrimų metu ichtiologai, pasitelkę į pagalbą 25 profesionalius spiningininkus, fiksavo lydekų kibimo statistiką. Tyrimai vyko nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos. Kas valandą buvo suskaičiuojama, kiek žuvų pavyko sugauti meškeriotojams, ir stebima aplinkos būklė – vandens temperatūra, vėjo greitis ir kryptis, atmosferos slėgio pokyčiai per paskutinę parą, oro drėgnumas, krituliai, debesuotumas, Mėnulio ciklai, paros metas, fiksuojamas meškeriotojų, tuo metu gaudančių žuvis ežere, skaičius.

Spiningininkai galėjo pasirinkti kokius tik pageidavo dirbtinius ir natūralius masalus. Visos žuvys po matavimų ir svėrimo buvo iškart paleidžiamos. Tad papildomai buvo surinkta lydekų mirtingumo statistika: neišgyveno 3,9 procentų sugautų egzempliorių.

Tyrinėtojai pabrėžia, kad tarp kibimų skaičiaus įvairiomis sąlygomis skirtumai – dideli, tačiau kibimo intensyvumas daugiausiai priklauso nuo kelių aplinkos parametrų kaitos. Pučiant stipriam vėjui, lydekos kibdavo daug aktyviau, pradėjus temti. Toks pat dėsningumas pastebėtas per pilnatį ir jaunatį. Lydekų kibimas silpdavo, kylant vandens temperatūrai, o taip pat tada, kai dvi dienas prieš bandomąjį lydekų gaudymą ežere plaukiodavo daug valčių su meškeriotojais. Ichtiologų teigimu, šis faktorius žymiai daugiau už kitus aplinkos pokyčius lemia lydekų kibimo aktyvumą.

Manoma, kad prietemoje lydekos geriau kimba todėl, kad tuo metu jos intensyviau maitinasi, o taip pat dėl to, kad prastai apšviestoje aplinkoje lydekoms sunkiau atskirti tikrą grobį nuo dirbtinių pakaitalų. Vėjas daro įtaką lydekų kibimo aktyvumui todėl, kad sukelia bangavimą, kuris išjudina dugno nuosėdas ir drumsčia vandenį, o drumstame vandenyje taip pat sunkiau įžiūrėti grobį ir atskirti tikrą žuvelę nuo dirbtinio masalo.

Tyrimai taip pat parodė, kad lydekos turi neblogą atmintį ir, pakliuvusios ant kabliuko, paleistos nekimba mažiausiai dvi paras.