Sterkų iltimis paženklintos atostogos

Šeštadienis, 09 Lapkritis 2013 20:40

Parašė Dalius Rakutis

Atostogos prie jūros Palangoje su šeima yra geras dalykas, „pakraunantis“ visą šeimą teigiamos energijos visiems metams. Tą tuojau išduoda laimingi žaidžiančių pakrantės smėlyje vaikų veidai ir šiltos žmonos akys bei gūdaus rudens vakarais prisimenamos akimirkos, kaip ten buvo smagu. Viskas būtų gerai, tik va, su žvejybiniais planais tokias atostogas sunkoka suderinti. Na, nelabai yra ką žvejui tokiu metu ten veikti. Jūroje vanduo įšilęs, ir nuo kranto dugnine vakarais ar naktį be degtukų dėžutės dydžio ar kiek didesnių (o dabar dar ir nelegalaus dydžio) plekšnyčių vargu ar ką daugiau pagausi. Žūklė nuo Palangos tilto taip pat ne ką daugiau tevilioja. Arčiausiai tekanti Šventosios upė šiuo metu gerokai nusekusi, ir poros metų žūklių joje praktika rodo, kad kažką geresnio liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje ten pagauti sunkiau nei upėse apie Kauną. Pernai ieškojau arčiau kaip per 30 km esančio upėtakinio upelio, bet nesėkmingai. Yra dar kelios užtvankos apie Kretingą, bet irgi nieko gero apie jas neteko girdėti.

Pasiūlymas, vertas milijono

Todėl didelių planų šį kartą nepuoselėjau ir turbūt daugiau dėl įpratimo automobilio bagažinėje atsidūrė pora ilgesnių skirtingos galios spiningų bei jūrinis meškerykotis ir, žinoma, atitinkamos masalų atsargos. Kaip sakoma, dėl viso pikto.

Tačiau fortūna šį kartą buvo paruošusi ypatingą planą. Porą dienų pasikaitinęs su šeimyna paplūdimyje ir išbandęs kitas nežvejybines pramogas supratau, kad dar penkias dienas taip ištverti bus sunku – reikia kažką daryti. Pirma mintis buvo pritaikyti bičiulio Gedimino išbandytą ir pasiūlytą tokiai situacijai „gelbėjimo“ planą – „pabaisiukų“ žvejybą nuo Palangos tilto mikromasalais. Su vyresnėliu sūnumi vieną vakarą suorganizavome žvalgybinę misiją bandydami išsiaiškinti, ar kas ką gaudo. Deja, deja – per pusvalandį tarp keliolikos žvejų, žvejojusių dugninėmis su krevetėmis, temačiau ištrauktą tik vieną žuvį, ir tą pačią pusės sprindžio dydžio... Be to, plūstantis poilsiautojų srautas ant tilto toks, jog jautiesi lyg žvejodamas Laisvės alėjos fontane kokį penktadienio vakarą. Na jau ne, tokia žūklė ne man.

Ką daryti? Taip ir nespėjau sugalvoti, nes tą akimirką suskambo telefonas ir išgirdau bičiulio Gintaro Zakso balsą. Jau nebeprisimenu, dėl ko jis skambino, tačiau sužinojęs, kad esu netoli Klaipėdos ir ieškau, kur „įmerkti uodegą“, iškart pasiūlė antradienio popietę su juo išplaukti į Kuršių marias pasterkauti. Vargu ar kas galėjo labiau nudžiuginti už perspektyvą pasisupti valtelėje prie daug girdėtos, bet niekada nebūtos Kiaulės Nugaros ir bandyti pagauti kokį čionykštį aštriapelekį fosforuojančiomis akimis.

Ir štai kitos dienos popietę užsimetęs ant pečių krepšį su žvejybine amunicija jau stovėjau Šilutės plento pradžioje, prie „Žūklės kodo“, – uostamiesčio žūklės įrankių parduotuvės, kurioje dirba Gintaras, durų. Tiesa, „ištraukti“ jį iš ten buvo nelengva – užeinantys į parduotuvę žmonės norėjo gauti būtent jo konsultaciją, o Gintaras negalėjo atsakyti – nuoširdžiai ir su visomis detalėmis patarinėjo ir aiškino. Dar kartą įsitikinau, kad žūklės parduotuvėje, ko gero, didesnę reikšmę nei prekių asortimentas turi už prekystalio stovintis žmogus. Jeigu jis komunikabilus, tikrai nuoširdžiai stengiasi ir, aišku, pats daug žvejoja bei turi ką pasakyti – žmonės plauks būriais, nes kartu su kažkokia preke gauna ne mažiau vertingą dalyką – tikrą informaciją.

Sterkas

(Sander lucioperca) Sterkas (lot. Sander lucioperca, vok. Zander, angl. Pike-perch, rus. Судак) – ešerinių

(Percidae) šeimos žuvis. Ji smailiagalvė, verpstės formos. Nugara žalsvai pilka,  šonai gelsvi su 8–12 pailgų skersinių dėmių. Pilvas baltas, akys šviesios, žvynai vidutinio dydžio, pelekai pilkšvi. Gana plačiai paplitęs gėluose Rytų Europos ir Azijos vandenyse, sutinkamas Baltijos, Juodosios, Kaspijos, Aralo jūrų upių baseinuose, taip pat šių jūrų gėlesnio vandens zonose prie upių žiočių. Lietuvoje paplitęs gėluose vandenyse, taip pat ir Baltijos jūroje. Dažna verslinė žuvis.

Tai stambus plėšrūnas, mintantis žuvimi. Užauga per metrą ir daugiau kaip 15 kg svorio. Ypatingas sterko požymis – stambūs ilčių pavidalo dantys, kurie patinų esti stambesni nei patelių.

Jautrus deguonies kiekiui vandenyje, taip pat vandens drumzlėtumui, todėl nesutinkamas užpelkėjusiuose vandens telkiniuose. Aktyvus ir dieną, ir naktį. Šviesiuoju paros metu laikosi didesniame gylyje, naktį medžioti išeina į seklumas. Mėgsta smėlėtą ir žvirgždėtą dugną, ypač jei yra slėptuvių – akmenų, kerplėšų, kelmų, už kurių galima pasislėpti ir tykoti aukos.

Neršia pavasarį balandžio–gegužės mėnesį, kai vandens temperatūra pasiekia 12°C, seklumose, 0,5–6 m gylyje, dažniausiai ant paskendusių medžių šakų, užtvindytų krūmų. Ikrai smulkūs, gelsvi. Jaunikliai maitinasi vandens bestuburiais, bet pasiekę 8–10 cm ilgį pradeda medžioti kitų rūšių žuvis. Auga greitai ir antraisiais metais gali pasiekti 500–800 g masę. Neršti pradeda 3–4 gyvenimo metais. Žiemą laikosi duobėse, dažnai kartu su karšiais ir kitomis stambiomis karpinėmis žuvimis.

Po valandėlės, šiaip ne taip Gintarui ištrūkus, jau skuodėme į jo garažą paimti valties, o dar po dešimties minučių buvome kažkur netoli tarptautinio laivų terminalo, kur ją nuleidome į vandenį. Kol nešiojomės daiktus, grįžo iš marių keli nuo ryto žvejojusių klaipėdiečių ekipažai gana rūškanais veidais. Pasak jų, šiandien mariose visiškas š..., nėra srovės, nėra ir kibimo – per visus matė pagautus tik kelis ešerius. Gintaras dėl to kiek susirūpino, o man nuotaika nepablogėjo nė kiek – džiaugiausi, kad galėsiu pamatyti šią Kuršių marių dalį, pasidžiaugti marių vėju ir tiesiog paspiningauti su vienu garsiausių Klaipėdos krašto spiningautojų. Laimikis šiuo atveju tikrai ne pats svarbiausias dalykas.

Sterkų gaudymas klaipėdietiškai

Pirmiausiai nudūmėme į Kuršių nerijos pusę, kadangi Gintaro vietose šiapus stovėjo pora valčių ir jungtis į kolchozą nebuvo jokio noro. Iš pradžių Gintaras užinkaravo valtį maždaug ties dugno šlaitu, einančiu iš 6,5 į 8 m gylį.

Pirmas mane nustebinęs dalykas,kad gaudant tokiame gylyje su 21 g sveriančiu galvakabliu ilgai nepavyko rasti dugno. Skirtingai nei Kauno mariose, čia srovė paprastai yra stipresnė, ir dažniausiai naudojamų galvakablių masė – 28–35, o kartais net 40–50 g. Dėl tos pačios priežasties, kad srovė mažiau veiktų valą, Gintaras džigaudamas naudoja labai ploną, 0,08–0,1 mm skersmens, japonišką PE valą.

Antra – Gintaras naudojo ne vieną galvakablį, o paternoster tipo sistemėlę, padarytą iš trišakio segtuko, prie kurio abiejų atšakų buvo pririšti storoki fluorokarboniniai pavadėliai. Prie trumpesnio, gal 25 cm ilgio – pagrindinis galvakablis su masalu, prie ilgesnio, maždaug 1,2–1,3 m – „ofsetinis“ kabliukas su „valgomu“ „Reins“ drop shot tipo guminuku.

Pasak Gintaro, ši sistemėlė labai efektyvi gaudant prie Kiaulės Nugaros, kur sterkai maitinasi stintelėmis. Jei žuvys aktyvios, tai paprastai atakuoja pagrindinį guminuką, jei ne – dažniau griebia ant ilgo pavadėlio mataruojantį „valgomą“. Be to, gaudydamas dviem masalais esą greičiau atrenki masalo tipą ir spalvas, ko labiau tądien pageidauja plėšrūnai.

Pats gaudymo procesas nesiskiria nuo to, kurio mane jau kitas Gintaras išmokė prieš keliolika metų Kauno mariose. Užmeti masalą, leidi jam pasiekti dugną, o paskui trauki šuoliukais – 1–2 ritės pasisukimai ir pauzė, kol masalas nusklęs iki dugno. Pauzės ilgis turi būti tarp 1,5–3 s, jeigu ilgesnis ar trumpesnis – sunkini ar lengvini masalą, uždėdamas atitinkamą galvakablį... Viskas paprasta kaip dukart du.

Patikrinus tą duobę Gintarui kažkas porą kartų piktai kepštelėjo per masalą, o aš nesulaukiau nė vieno tikro kibimo, todėl pamatę, kad Gintaro iš anksčiau nužiūrėta vieta laisvesnė, nuplaukėme tenai. Ten viskas ėjosi kaip iš natų: trys Gintaro metimai – du sterkai. Ne patys didžiausi, bet tikriausiai imami. Tik ne Gintaro – jis sterkus jei ir ima, tai tik didesnius nei 1,5 kg. Pasak jo, jei kyla nors menkiausia abejonė, jog žuvis gali būti neimamo dydžio – reikia iškart ją paleisti. Dėl to nesinešioja jokios žuvies matuoklės – kam reikia.

Nesverk žuvies, jos neištraukęs

Apmėtę šią vietą, paplaukiame keliasdešimt metrų tolyn ir vėl išmetame inkarą. Nors ir apmaudu, tačiau tenka pripažinti, kad kažką darau ne taip, – Gintaras traukia, aš ne. Tik porą sykių kažkas atsargiai grybštelėjo mano masalą, bet užkirsti nepavyko – sterkas paliko tik ilčių įspaudus galvakablyje. Matydamas mano nesėkmes, Gintaras paduoda tokį patį kaip savo guminuką – pasak jo, šiandien veiksminga būtent ši, bordo spalva. Ką gi, reikia patikrinti Gintaro teoriją – ar iš tiesų kalta masalo spalva. Ir tikrai jau pirmu metimu kažkokia žuvis stukteli per masalą. Kertu – yra! Kotas kiek išlinksta, žuvis, mano manymu, ne monstrinio dydžio, na, bet turėtų būti įskaitinė. Kai tą pasakau Gintarui, jis kiek šypteli, bet netaria nė žodžio. Tuo metu mano „oponentas“ aname valo gale kažkaip keistai muistosi ir sunkiai leidžiasi keliamas aukštyn, tačiau po truputį jį keliu, kol prie valties borto sušmėžuoja gal 700 g sterkiuko šonai ir į jo pilvą įsmigęs galvakablis... Užtat šitaip sunkiai ėjo.

Paleidžiu žuvį ir ruošiuosi užmesti dar, bet pamatau, kaip kažkoks monstras atakuoja Gintaro masalą – žiebia iš po pačios valties, sulenkia gana standų spiningą į riestainį ir, zvimbiant ritės stabdžiams „išprašęs“ kelis metrus valo, atsikabina. Gintaras dievagojasi, kad taip kimba tik patys didžiausi marių sterkai, sveriantys nuo 3 kg į „viršų“.

Beje, privedęs masalą prie valties Gintaras dažnai neskuba jo traukti, o truputį, kaip jis sako, „pakapliuoja“ – pakilnoja nedidele, gal 20 cm amplitude jį aukštyn žemyn. Pasak jo, sterkai, ypač didesni, ne visada iškart atakuoja masalą – dažnai atseka iki pat valties. Jeigu tuo metu masalo neištrauksi, o pradėsi juo žaisti palei valtį – plėšrūnui nervai greičiausiai neišlaikys. Šis sterkas kibo būtent tokio veiksmo metu.

Bandau ir aš taip „pakapliuoti“ ir iš tiesų gaunu kibimą, tiesa, nerezultatyvų... O Gintaras per tą laiką ištraukia dar porą sterkų. Reikalaujančių matavimo, todėl iškart keliaujančių per bortą. Kadangi jam vis tiek sekasi geriau nei man, bandau stebėti, kuo jo masalo vedimas skiriasi nuo maniškio. Pasirodo, kad jis masalą traukia kiek energingiau, dviem žaibiškais ritės apsisukimais, net stabdžiai žviegia. Aš traukiu ramiau ir pasuku ritę tik kartą, kadangi mano valas kiek storesnis ir masalas grimzta lėčiau. Užsidedu 5 g sunkesnį galvakablį ir pradedu masalą šokdinti kur kas energingiau. Tai suveikia – po kažkelinto metimo sulaukiu pikto smūgio ir užkertu. Kietas iš Gintaro skolintas vienos dalies „Fenwick“ spiningas sulinksta iki rankenos, suskamba valas ir maloniausią „dainą“ užtraukia ritės stabdžiai. Akivaizdu, kad kažkas rimtesnio, tik šį kartą, nenorėdamas apsikvailinti, neištraukęs neskubu jo sverti: gal kokį skersą karšį pakabinau ar ką – visai apsijuoksiu?

Žuvis kyla sunkiai, lyg kokį kibirą iš šulinio trauktum, – spaudžiasi prie dugno ištraukdama iš kietokai užveržtos ritės tiek valo, kad ją stabdyti tenka kaip kokią lašišą, laikant delnu už būgnelio ir atleidžiant tik kritiniu momentu. Būgštauju, kad tik žuvis neapsuktų valo už inkaro virvės – tada jau bus tikrai amen. Bet vis tiek galingi įrankiai ir kantrybė daro savo – po truputį keliu nežinomą monstrą aukštyn, o likus iki paviršiaus porai metrų, atlaisvinu ritės stabdžius: jei žuvis prie valties raus žemyn, kad išlaikytų pavadėlis. Gintaras paruošia graibštą, ir netrukus vandens paviršiuje subaltuoja galingo sterko šonai. Akimirka, ir gražuolis sterkas atsiduria valtyje. Kokia žuvis! Svarstyklių neturime, bet sutartinai duodame žuviai įvertinimą „virš trijų“. Atvirai pasakius, ko jau ko, o tokios sėkmės nesitikėjau. Pirmą sykį Kuršių mariose sterkauju, ir toks laimikis!

Šitas sterkas lieka valtyje, o už sėkmę iš Gintaro gertuvės išgeriame po gurkšnelį tauraus gėrimo ir pasidžiaugę gaudome toliau. Sterkai su pertraukomis kimba iki vakaro, bet daugiau didesnių žuvų nepapuola – vyrauja 44–48 cm ilgio žuvys, kurias visas leidžiame atgal. Į vakarą vis daugiau ir žvejų valčių, tačiau šios nespiningauja – gaudo blausiaakius dugninėmis, kaip masalą naudodami vadinamąją „porciją“ – žuvies gabaliukus. Meškeres naudoja trumputes, gal 1,5 m ilgio, jautriais galais, greičiausiai savos gamybos, jas sudeda į labai įdomius savos gamybos laikiklius. Ši žvejyba paprastesnė, todėl nenuostabu, kad dažnai žvejojama su šeima. Tipiškas vaizdas – vyras kateryje prie meškerių, o žmona deginasi arba skaito knygą, nors žuvį, kiek mačiau, traukia abu. Pasak Gintaro, šis būdas tarp klaipėdiečių populiaresnis ir lengvesnis, nors su spiningu, jei žinai, kaip ir kur, pagauni paprastai daugiau. Dieną nematėme, kad kas iš dugninės mėgėjų trauktų žuvį, o vakare matyti, kaip žvejai traukia meškeres ir kaišioja į vandenį graibštus.

Temstant sterkai nelabai aktyvūs – dar kelis pagauname ant papildomų kabliukų su masalu. Grįžtame į krantą, tamsoje romantiškai spindi laivų terminalo žiburiai ir šiaurėje esanti Klaipėda. Diena buvo graži, įspūdžiai – pritrenkiantys, jaučiasi nuovargis, tad tyliai kraunamės daiktus ir tariamės, kad dar kartą, gal po kelių dienų reikėtų šį žygį pakartoti. Gintaras sako, kad šiandien srovė buvo nedidelė ir iš marių – ne pati geriausia sterkų žūklei. Va, jei atsisuktų nuo jūros – tada tai galima tikėtis gero kibimo... Mano manymu, žvejyba buvo fantastiška – aš sugavau 5 sterkus, Gintaras apie 12 ar 13 (o kur dar atsikabinę), viena žuvis peržengusi 3 kg ribą – nereikia į medį Dievo vyti. Kauno mariose tokių žvejybų seniai nesu patyręs.

Didžioji duobė, arba kodėl noras „nestoti į kolchozus“ ne visada pasiteisina

Viena tik neramu – savo brangiausiajai ir atžaloms nesu minėjęs, kad dar kitą dienelę praleisiu mariose, o ne su jais, tad tenka griebtis visų diplomatinių gudrybių. Tris dienas renku „taškus“, žaisdamas su vaikais ir leisdamas žmonai aplankyti koncertus, savo darbą padaro ir dieviško skonio sterko kepsnys, sužavėjęs visą šeimyną. Žodžiu, tądien lyg per atlaidus išrišimą gaunu „oficialų“ palaiminimą iki 15 valandos paplūduriuoti mariose.

Rytą išvažiuoju dar prieš šešias, visą kelią nuo Palangos iki Klaipėdos gaubia tirštas rūkas, tad truputį neramu – kaip čia jame žvejosime. Bet susitikus Gintarą ir pasikrovus valtį, visi būgštavimai išsisklaido – vos juntamas vakaris nuneša rūko draiskalus kažkur Kintų link. Marios lygios lyg stiklas, tik kur ne kur jas šiaušia maži raibuliai – visiškas kontrastas antradieniui, kada valtį taip taškė bangos, kad inkaras vos laikė.

Šį kartą leidžiamės keliolika kilometrų gilyn į marias: Gintaras man nori parodyti kitas marių duobes – prie Kiaulės Nugaros, jei bus noro, visada spėsime sugrįžti. Pasak jo, šiame gale yra dvi duobės, einančios iki 9 m gylio, viena didesnė, kita mažesnė, kuriose dažnai laikosi link jūros vartų ar nuo jų į marias migruojantys sterkai.

Mažoji duobė užimta anksčiau atplaukusių laivų ir valčių kolchozo, tad nori nenori tenka plaukti į didesniąją, kur vietos kiek daugiau. Gintaras ilgai suka ratus ties jos kraštais, ieškodamas echolotu sterkų būrių, tačiau atrodo, kad didžioji duobė šiandien tuštoka. Pasitikrinimui leidžiamės per ją dreifuoti, „kapliuodami“ masalais. Rezultato nėra. Bandome čia ieškoti žuvies iš kito duobės galo, Gintarui pavyksta sugauti porą sterkiokų „ant ribos“ ir vieną kilograminį, man – tik vieną paleidžiamą, nors kibimų, o tiksliau – keistokų masalo užgulimų turėjome nemažai. Beje, šiandien žvejoju su Gintaro paskolintu „Major Craft“ itin jautriu spiningu, ir džiūgavimas visai kitas – puikiai jauti kiekvieną dugno akmenėlį ir daug lengviau atskiri, kada galvakablis bumbsi per dugną, o kada jį grybšteli žuvis. Didžioji dalis sterkų kibo ant papildomo kabliuko su masalu, o tai ženklas, kad sterkai čia mažai aktyvūs. Tuo metu kolchozas virš mažosios duobės „kabo“ lyg prikaltas – matyt, kolegos gaudo, jei taip kantriai stovi... Dar kiek pasitrynę didžiojoje duobėje neišlaikome ir mes – plaukiame link mažosios. Visos vietos čia užimtos, tad galime netrukdydami kitiems valtį užinkaruoti tik už pačios duobės ir metimais pasiekti jos kraštą. Bet to, panašu, užtenka – Gintaro spiningas vis užmetus užlinksta, traukdamas nedidelį sterką, paskui trečiu metimu masalą atakuoja gražus „marinis“ ešerys, ištraukiu žuvį ir aš. Akivaizdu, kad sterkai laikosi šioje duobėje, o kur žuvies daug, ten, matyt, ir kimba. Gintaras bamba po nosimi, kad stovime blogoje vietoje ir apgaudome tik labai mažą dalį perspektyvaus dugno ploto. Bet ką darysi. Esantieji virš duobės laikas nuo laiko traukia žuvį, kartais parodo tikrai gražią. Po kokio pusvalandžio matome, kad vienas kateris kelia inkarą, ir nedelsdami šauname į jo vietą. Čia pats kolchozo centras, iš visų pusių mus supa valtys, kateriai ir visai nemaži laivai, aplink pliumpsi masalai, ir mesdamas turi pasižiūrėti, kad neužkabintum kam nors valo ar tau neužkabintų... Nusviedžiame masalus su Gintaru į skirtingas puses, ir vos pradėjęs šokdinti masalą, girdžiu Gintaro šūksnį.

Sterkų šėlsmas

Gintaro išlinkęs kotas liudija, kad užkibusi gera žuvis, tad padėjęs savąjį ant borto ruošiu graibštą ir skubu į pagalbą... Netrukus graibšto tinkliuke kepurnėjasi gražuolis sterkas. Kai žuvį įkeliu į valtį, paimu savo spiningą į rankas ir pradedu traukti, bet masalas tarsi „įsimūrijęs“ į dugną – matyt, kol darbavausi graibštu, srovė masalą užnešė už kažkokio dugno akmens. Nusikeikęs patraukiu į save stipriau norėdamas išpešti galvakablį, ir „kliuvinys“ atgyja, išduodamas savo biologinę kilmę sterkui būdingais smūgiais ir spaudimu prie dugno. Netrukus įkeliu į valtį per 2,5 kg sveriantį gražuolį. Atkabinęs giliai įrytą masalą ir padėjęs žuvį, užmetu ir vėl girdžiu Gintaro šūksnį: jo spiningas išlinkęs ir panašu – vėl prireiks mano pagalbos. Kol darbuojuosi graibštu, maniškis masalas vėl mirksta vandenyje, ir keisčiausia – pradėjęs jį traukti jaučiu, kad ir manajame gale yra žuvis. Stebuklų būna, bet kad iš eilės užkibtų du sterkai ant dugne gulinčio netraukiamo dirbtinio masalo, dar neteko girdėti...

Žvejojame toliau, vos ne kas trečiu metimu sterkai grybšteli masalą, bet kažkaip neryžtingai. Čia, po valtimi, greičiausiai knibždėte knibžda, tačiau reikia kažką keisti. Iš galvos dar neišeina tos dvi žuvys, čiupusios paliktą masalą – na, negali būti tokių atsitiktinumų. Gal sterkai iš tiesų nori būtent taip traukiamo masalo? Pabandau užmetęs palaikyti masalą ant dugno, tačiau „dugninės“ viršūnėlė tyli, tad vos vos sukdamas ritę, kad masalas neatsiplėštų nuo dugno, tempiu jį link valties. Per jautrią koto viršūnę ir rankas nuvilnija vos juntamas „bumbt“. Kertu – spiningas tuoj išlinksta nuo žuvies svorio, ir dvikilograminis sterkas keliauja į valtį. Ištraukęs žuvį užmetu, pradedu vėl traukti dugnu, ir vėl yra. Vienas po kito tokiu būdu keliauja į valtį gal penketas rinktinių sterkų, kuriuos jau pradedu paleidinėti atgal – žuvies parsivežimui jau užteks. Matau, kad į mane jau smalsiai žiūri ir Gintaras – gaudant tradiciškai jam kimba ne taip gerai. Tuoj paaiškinu, kur čia šuo pakastas, tačiau jis lieka prie savo tradicinio džigavimo – pasak jo, šokdinti masalą smagiau, nei primityviai vilkti dugnu, nes sterkai aršiai smogia per kotą. Ką gi, skonio reikalas, bet gaudant mano būdu akivaizdžiai kimba geriau.

Mūsų benefisas nelieka nepastebėtas, ir nors stengėmės paimti užkibusią žuvį kuo tyliau, nieko paslėpti nepavyksta. Iš visų pusių į mūsų valtį skrieja guminukai, atburzgia dar pora valčių, bet kaimynams kimba gerokai rečiau. Pasak Gintaro, jie nėra suradę „teisingos“ masalo spalvos kaip mes, užtat tepagauna vieną kitą sterką, o mes lupame juos vieną po kito. Varsto pikti kolegų žvilgsniai, ypač kai gražuolį porą kilogramų sveriantį sterką demonstratyviai paleidi atgal.

Po pusvalandžio man kibimai liaujasi, tikriau, dugnu traukiamą masalą graibo vien sterkiokai iki kilogramo, ir tai jau nebeįdomu – norisi didesnių. Tuo metu Gintaras atkunta – sterkai atakuoja jo masalą dar drąsiau. Po truputį ir aš grįžtu prie tradicinio džigavimo, juo labiau, kad vilkdamas dugnu užkabinu akmenį ar kokią kerplėšą ir nuplėšiu masalą.

Sterkų aktyvumas rimsta, tačiau žuvis, panašu, niekur nepasitraukia – kas trečią–penktą metimą grybšteli masalą. Bėda tik ta, kad beveik nebeturime „teisingų“ guminukų, kurių Gintaras į žvejybą paėmė net pusę pakuotės. Sterkų dantys juos suraižo lyg skustuvu, traukiant žuvį ar kertant galvakablio užkarpėlė išdrasko jų vidinę dalį, kuri laiko, ir jie pradeda smukčioti. Visa laimė, kad Gintaras savo dėžėje turi momentinių klijų, tad bandome juos klijuoti, kaip galime, netgi surenkame iš kelių sudraskytų guminukų vieną gerą. Kiek tose pat sąlygose bandau kitus guminukus, tokio pat modelio, bet truputį kitų spalvų ar atspalvių – kibimo nėra ar žuvis tik vos vos grybšteli masalą už uodegėlės. Todėl bent jau sau šioje žvejyboje paneigiau teoriją, pagal kurią atseit sterkai neskiria masalo spalvų... Aplinkui, kiek matau, bent aštuoni laivai mėto to paties modelio masalus – 3 colių „Relax“ kopytą ar jos antrininkę iš „Mann‘s“ asortimento, įvairių spalvų, tačiau geriausiai kimba tik mums, naudojantiems to paties modelio bordo spalvinimo guminukus. Jeigu gerai pagautų tik Gintaras, dar galėtum sakyti, kad viską lemia jo profesionalumas ir masalo vedimo būdas, bet kai pagaunu ir aš, o kiti toje pat vietoje „rūko“, peršasi išvada, jog daugiausia reikšmės, bent šiandien, turi masalo spalva.

Dvikova su monstru

Atvirai sakant, pernelyg geras kibimas išlepina – jeigu masalą stukteli 1–1,5 kg dydžio sterkas, paprastą dieną jis pradžiugina, o dabar tokio džiaugsmo nekelia – paleidi jį lyg kokį pūgžlį nepatenkinta mina ir nori didesnio. Net ir Gintaras sako, kad jei dar paims kokį sterką į valtį, tai ne mažesnį kaip 4 kg. Jo žodžiai, matyt, šiandien tiesiai Dievui į ausį, nes nepraėjus nė dešimčiai sekundžių matau, kaip Gintaro standokas 6–24 g galios „Major Craft“ spiningas išlinksta lyg riestainis, pasigirsta su protrūkiais zvimbiančių ritės stabdžių garsai, o iš Gintaro veido mimikos išduodamo jaudulio matosi, kad šį kartą tikrai užkibo ne koks įprastas „dvikilograminis“, o išties rimta žuvis.

Kova su žuvimi vyksta aršiai, priešininkas spaudžiasi prie dugno, paskui trūkteli tiesiai link inkaro virvės, tačiau yra suvaldomas. Apskritai Kuršių marių sterkai priešinasi nepalyginamai aršiau už savo gentainius Kauno mariose. Ten užkirtai sterką – jis pirmas sekundes pasitampo, o paskui leidžiasi keliamas be didelių problemų lyg koks skuduras į viršų. Ir tik prie valties dar kiek pasitaško. O va „kuršmariniai“ sterkai ar, kaip Gintaras sako, šviežiai iš jūros atėję sterkai gal dėl srovės, gal dėl būdo kovoja labai aršiai beveik visą laiką, kol atsiduria graibšte, suteikdami žvejui nepalyginamai daugiau malonumo...

Kad ir dabar pavyksta milžinišką sterką įvesti į graibštą tik gal iš ketvirto karto – kitus kartus žuvis rauna į šoną su tokia jėga, kad nieko jai negali padaryti. Įkėlę ją į valtį sumušame su Gintaru delnais – plėšrūnas turėtų sverti ne mažiau kaip 4 kg... Žuvies paėmimo programa šiandien baigta – toliau gaudome tik griežtai pagal „Pagavai – paleisk“ principą.

Žvejojame iki vakaro – žadėtasis mano grįžimas trečią valandą nusikelia vėliau. Sutinku, negražu laužyti savo žodį, bet, kita vertus, supranti, kad į tokią žūklę daugiau gali ir nepapulti.

Nesakysiu, kiek tądien pagavome ir kolegų pykčiui paleidome atgal į vandenį sterkų. Kam erzinti tuos, kurie gaudo kitur ir kuriems, kaip iki tol man, per žvejybą pagautos dvi „imamos“ žuvys jau yra geras rezultatas. Tiesa, ir Gintaras pripažino, kad tokios žūklės mariose net ir dažnai gaudant pasitaiko gal tik keliskart per metus. Esu, matyt, laimės kūdikis, kad man pavyko taip pataikyti.

Grįžus šią žūklę priminė lyg po savaitės buvimo Norvegijoje skaudančios nuo žuvies traukimo rankos, besilupanti veido ir rankų oda (daugiau be kremo nuo saulės nė žingsnio į valtį) ir, aišku, iki dabar atmintyje įstrigę prisiminimai bei noras dar kartą tai pakartoti. Gintaras sakėsi žinąs, kur rudenį suplaukia didžiosios Kuršių marių lydekos, sveriančios nuo 6 kg „į viršų“, ir susitarėme, jog dar šiemet bandysime jų pagaudyti.