Salatis

"Iš kitų mūsų karpinių žuvų salatis išsiskiria grakščiu kūnu, savo forma primena didelę aukšlę..."

"Salačio grobis - smulkios žuvys, pavyzdžiui, gružliai, šapaIiukai, o ypač aukšlės, kurias jis labai savotiškai gaudo. Aukos salatis netyko pasislėpęs, kad galėtų iš pasalų užpulti užsižiopsojusią žuvelę, kaip kad lydekos, taip pat nepersekioja nusižiūrėto grobio, kaip sterkai. Salačio taktika kitokia - jis netikėtu šuoliu puola į plaukiojančių vandens paviršiumi mažų žuvelių pulką, staiga pasisuka ir tą pačią akimirką savo plačia uodega duoda stiprų smūgį..."

"Salačių buvimo vietas, pasak meškeriotojų, visai neblogai parodo žuvėdros, kurios žino, kiek kartų per dieną ir kuriuo metu maitinasi šie plėšikai. Paprastai žuvėdros pasirodo kiek prieš šioms žuvims išplaukiant į medžioklę ir greitai išsisklaido, kai jų smūgiai pasibaigia..."

"Dabar, kai paplito vobleriai, iš dirbtinių masalų ar tik ne jie bus geriausi - galima juos iš už krūmų nuplukdyti į salačio medžioklės vietą, vertingi ir mažesni "mepsiukai", spalva ir forma labiau primenantys aukšlikes..."

"Labai dažnai įtarus salatis vejasi blizgutę iki pat kranto, todėl pamačius paskui ją judantį juodą šešėlį reikia sparčiau sukti arba net truktelėti blizgutę ir taip priversti salatį ją griebti..."

Apie salatį daug rašoma ir daug šnekama. Vargšų lašiša, žuvis žaibas - taip ir panašiai vadinamas šis bene vienintelis tikras karpinių šeimos plėšrūnas. Nežinau kodėl, bet apie jų žūklę dažnai pasakojama pernelyg vaizdžiai, mistiškai, kartais jiems suteikiamos tokios savybės, kurių apskritai niekada neturėjo. Gal ir klystu, bet man atrodo, kad jeigu salatis vasarą nesidaužytų vandens paviršiuje, nesukeltų tokių įspūdingų ratilų, tai susidomėjimas juo būtų kur kas mažesnis. Daugelis net nežinotų, kad tokia žuvis yra ir kad ją galima pagauti.

Skaitydamas straipsnius apie šį plėšrūną, visada gali rasti daug nesąmonių, keistų hipotezių ar šiaip niekada nepasitvirtinančių prognozių. Užtenka tik užmesti akį į keletą šio straipsnio pradžioje išspausdintų visai atsitiktinai parinktų citatų, ir gali pasirodyti, kad salatis - vos ne kažkokia mistinė būtybė, vandenyje besielgianti pagal visai kitus dėsnius nei visos kitos žuvys.

Straipsniuose apie salačių žūklę pastebėjau, kad visur minimi tie patys standartiniai žvejybos būdai, visur kalbama apie dideles upes ir, kaip visada, trečdalis straipsnio skiriama meškeriotojo elgesiui bei maskuotės principams aptarti. Susidaro keistas įspūdis, kad autoriai žvejoja tik ponerštinėse salačių susitelkimo vietose ir tik Nemuno arba Neries rėvose. Apie mažesnes upes - Nevėžį, Strėvą ar Dubysą - net neužsimenama, o ką jau kalbėti apie stovintį vandenį - Kauno marias. Rečiau rasi aprašytų salačių gaudymo subtilybių vasarą, tai yra tuo metu, kai jie išsiskirsto po visą upę ir kiekvienas karaliauja savo medžioklės plote.

Dažnai pažįstami spiningautojai mėgsta pasigirti: "Va, užpernai pagavau tiek salačių, o pernai - dukart tiek. Šiemet reikės rimtai užsiimti jų žūkle ir pagerinti savo asmeninį rekordą". Bet jie niekada nepripažįsta, kad ta sėkmingoji žūklė būna tik tada, kai šios žuvys dar susitelkę į būrius, tupi ir medžioja vienoje konkrečioje vietoje. Jie niekada nepasakoja, kad nuo to laiko, kai šie plėšrūnai išsiskirsto, į savo "rekordų knygą" negali įrašyti nei vieno laimikio.

Naujam sezonui atėjus, vėl bus tas pats - ir vėl tam tikrais metų laikais visi girsis gausybe salačių laimikių, o vėliau tylės, nes pasigirti galės tik tie, kurie šias žuvis žvejoti moka, kurie jų ieško, kurie atsainiai numoja ranka į lydekas ir tyliai, lyg šešėliai, sliūkina per dambą nenorėdami sutrukdyti vienintelio aktyvaus salačio pietų.

Salatis - labai įdomi žuvis. Tačiau aš jos niekada nepavadinčiau vargšų lašiša. Nes jis - tikrai ne lašiša, o jo žūklei reikia gerų, gana brangių ir kokybiškų įrankių. Gal daugelis su manimi ir nesutiks, tačiau norėčiau priminti, kad kalbu ne tik apie salačių žūklę tam tikru periodu, kai jie gerai kimba visiems ir populiariose vietose, bet apskritai apie šių žuvų gaudymą ištisą sezoną ir visur, tai yra ten, kur jos gyvena.

Per daugelį spiningavimo metų salatis mane yra nustebinęs ne kartą. Gerai atsimenu tą laikotarpį, kai nebuvo nei įrankių, nei patirties, kai vidurvasarį, plieskiant karščiui, su draugu, dabar žinomu muselininku, Nemune vaikėmės vieną periodiškai, kas dešimt minučių, savo teritoriją tikrinantį salatį. Gerai atsimenu, kai po keturių valandų vargo alinančiame trisdešimties laipsnių karštyje ištiesėme ant žolės kojas supratę, kad žuvis už mus buvo kur kas gudresnė, o mes dar daug ko nežinojome.

Vėliau buvo visko - ir pagautų salačių, ir tuščių smūgių, ir tų galingų ratilų, kurie vis toldavo, o tu nesugebėdavai išpešti nei vieno laimikio. Dar vėliau atradau stovinčių vandenų, tiksliau - Kauno marių, salačius.

Bet labiausiai mane nustebino mažesnių upių salačiai. Kol jų ten nebuvau aptikęs, tol net nežinojau, kad nedidelėje tik šapalais ir kilograminėmis lydekomis garsėjančioje upėje gali būti gigantiškų salačių. Kai pagavau pirmuosius, buvau kone apstulbęs. Iki šiol negaliu tvirtai pasakyti, iš kur mažesnėse upėse jų atsiradę.

Logiškai mąstant, gal tai iš didesnių upių į intakus suplaukę salačiai, tačiau pradedi galvoti visai kitaip, kai sužvejoji žuvį, kuri pagal savo ilgį turėtų sverti keturis kilogramus, o tesveria tik du su puse. Ir svarbiausia, kad beveik aštuoniasdešimt procentų nedidelių upių salačių buvo pagauti nenaudojant tradicinės šių žuvų žūklės technikos. Tačiau tai nebuvo atsitiktiniai laimikiai. Nors ne visada mačiau smūgius, tačiau viena kita žuvis išduodavo ne tik savo buveinę, bet ir tai, kad tam tikrame upės ruože salačių yra pakankamai daug.

Salatis iš tiesų yra vienintelė karpinių šeimos žuvis, išskirtinai gyvenanti kaip tikra plėšrūnė. Vien žvilgtelėjęs į jo kūną supranti, kad tai upės žuvis. Supranti, kad ji sugeba ne tik kovoti su stipria upės srove, bet ir kaip torpeda šauti iš vienos vietos į kitą. Salatis ne tik greitas, bet ir labai puikiai sugeba manevruoti. Esu įsitikinęs, kad jis ne tik gali išvystyti didelį pagreitį, bet ir įsibėgėjęs sustoti vietoje ar staiga apsisukti 180 laipsnių kampu.

Šis plėšrūnas ne tik labai greitai plaukia, bet ir puikiai mato. Jo akys pakankamai didelės, be to, yra kūno viršuje. Salatis pripratęs žiūrėti į viršų, ir jeigu jis muša, yra vandens paviršiuje ir mato daugiau, nei galime įsivaizduoti.

Dar salatis nuo kitų žuvų skiriasi savo burna. Kai pražiodini trijų kilogramų gražuolį, supranti, kad ten gali tilpti bent puskilogramis aukšlių. Supranti, kad jam nieko nereikia kramtyti, kad gerai nusitaikius auka pati atsiranda skrandyje. Tai nenuostabu, nes salačio galva vidutiniškai sudaro apie dvidešimt keturis procentus jo kūno ilgio.

Prieš šnekėdamas apie salačių žūklę, negaliu nepaminėti kelių labai svarbių momentų. Visų pirma Mėgėjiškos žūklės ir žuvų išteklių apsaugos taisyklės draudžia žvejoti mažesnius nei 52 cm salačius. Daugeliui žvejų toks draudimas kelia nuostabą. Žmonės niekaip negali suprasti, kodėl tokie dideli reikalavimai, nes dažniausiai 52 cm ilgio salatis jau sveria per du kilogramus.

Ichtiologų duomenimis, salatis subręsta gana vėlai - penktais - septintais savo gyvenimo metais, o Kauno mariose dar vėliau - septintaisiais aštuntaisiais. Tokiu draudimu siekiama, kad žuvis bent vieną kartą išnerš-tų. Be abejo, galima diskutuoti, ar 52 cm nėra per daug, ar netikslinga būtų sumažinti draudžiamo imti salačio ilgį, tačiau ne tai svarbiausia ir problemos tai neišsprendžia. Beje, žymūs Lietuvos ichtiologai 1992 metais išleistoje knygelėje "Lietuvos retosios žuvys" siūlo gaudyti ne mažesnius nei 40 - 45 cm ilgio salačius.

Salatis kulinariniu požiūriu nėra vertinga žuvis, tačiau jų mūsų upėse nėra daug. Kartais salačiai sudaro pusę, kartais - vieną, o kartais- tris procentus visų žuvų. Negali sakyti, kad salačiai nyksta dėl ekologinių priežasčių. Šios žuvys nėra labai jautrios užterštam vandeniui. Kur kas didesnę žalą daro meškeriotojai ir verslininkai išgaudydami dar nesubrendusius salačius.

Antra, tose pačiose taisyklėse kolkas yra nurodyti tik vėžių, lydekų, kiršlių ir upėtakių žūklės draudimo laikotarpiai. Netrukus turėtų atsirasti ir sterkų žūklės draudimas. Tačiau to tikrai neužtenka, nes visi gerai žino, kad kai kurios žuvys neršto metu, nors ir nenorėdamos ėsti, vis tiek godžiai griebia masalą. Ne išimtis ir salačiai. Per nerštą jie visą laiką gerai kimba, tampa agresyvūs, o tuo naudojasi daugelis spiningautojų.

Tokios yra šių dienų realijos. Telieka tikėtis, kad tie žvejai, kuriems salatis brangus kaip žūklės objektas, bent neršto metu susilaikys nuo žūklės arba bent jau paleis pavasarinius dar ne-išneršusius salačius. Mums tik atrodo, kad šių žuvų yra daug, nes jos šiltesniu metų laiku triukšmauja, kelia vandens paviršiuje tikrą chaosą. Jeigu taip elgtųsi ešeriai, to chaoso būtų daug daugiau.

Salačio patelė gali padėti nuo šimto šešiasdešimt tūkstančių iki pusės milijono ikrelių. Tai gana daug, tačiau toks skaičius nieko nerodo - tai tik statistika. Kur kas svarbiau, kiek iš ikrelių išsirita mailiaus ir koks jo procentas pasiekia brandos amžių.

Pati didžiausia mūsų šalies salačių dalis gyvena Nemuno ir Neries upėse, Kauno ir Kuršių mariose. Nemažai jų yra Šventojoje, Minijos žemupyje. Rašoma, kad pasitaiko jų ir Sartų ežere. Norint apibūdinti tas vietas, kur laikosi ir maitinasi šios žuvys, visada mintyje reikia turėti ne tik patį vandens telkinį, bet ir metų laiką.

Apskritai šnekant, pavasarį ir rudenį salačiai laikosi gilesniuose vandens sluoksniuose, tačiau ne pačiuose giliausiuose, kaip žiemą. Tai gali būti skardis, išilgai kranto linijos einanti duobė, keliolika ar keliasdešimt metrų nuo dambos viršūnės esanti gilesnė vieta. Pavasarį ir rudenį jų gali būti visai netoli kranto, o jau vasarą čia apsilanko labai retai: pakrantėje karštuoju metų laiku jiems nesaugu, todėl patraukia į kitas vietas, bet jų aprašinėti neverta, nes tada viskas ir taip matyti kaip ant delno - bumbtelėjo salatis, pakilo ratilai, vadinasi, ten yra žuvis. Tačiau nereikia manyti, kad ji ten bus ir po poros minučių. Vasarą salatis su savo broliais jau yra pasiskirstęs medžioklės plotus ir netūno vienoje vietoje. Jis dažnai apiplaukia visą savo rajoną ir susirenka jam priklausantį grobį.

Vasarą ne kartą be meškerės stebėjau salačių medžioklę. Kartais nustebina tai, kad viskas vyksta reguliariai, tarsi pagal laikrodį. Iš pradžių išgirsti smūgį penkiasdešimt metrų pasroviui. Vėliau viskas pasikartoja perpus arčiau. Dar vėliau salatis muša tiesiai ties tavo nosimi, ir kitas jo pasirodymas įvyksta keliolika metrų prieš srovę. Dar vienas bumbtelėjimas - ir salatis kuriam laikui dingsta. Po keliolikos minučių jis vėl pasirodo pirmojoje vietoje ir vėl kyla aukštyn.

Kartais meškeriotojai kategoriškai teigia, kad šie plėšrūnai rudenį ne muša, o maitinasi tiktai gilesniuose vandens sluoksniuose. Vėlyvą rudenį, artėjant žiemai taip ir yra, tačiau nepasakyčiau to apie rugsėjį ar šiltą spalį. Kai kuriose Kauno marių vietose vidurdienį jie taip duodasi, kad net kraujas užverda. Panašiai yra ir upėse. Juk salatis negali gyventi be maisto, nes jis greičiausiai auganti karpinių šeimos žuvis, o kad galėtų augti, turi ryti, ryti, ryti...

Pagrindinis salačių maistas yra mažos aukšlės, kurios šiltesnę rudens dieną susirenka į seklumas pasišildyti, o paskui jas, aišku, atplaukia ir šie plėšrūnai. Kiekvieną rudenį Šventojoje, prie vienos nedidelės smėlingos salelės, stebiu gana keistą vaizdą: iš pradžių pasirodo keliolika į šalis paniškai sprunkančių žuvyčių, po to pasigirsta stiprus pliaukštelėjimas. Atrodytų, lyg ir nieko nuostabaus - eilinio salačio darbas. Tačiau kaip jis sugeba tai padaryti prie pat salelės kranto, kur gylis -tik dešimt - penkiolika centimetrų. Puikiai suprantu, kad tai ne pačių didžiųjų plėšikų darbas, tačiau vis vien įžūlumo šioms žuvims netrūksta.

Geras plūdininkas, mano kolega Andrius Navalinskas salačių tiesiog nekenčia. "Įsivaizduok, - pasakojo jis, -ateinu prie savo pamėgtos siauresnės Strėvos upės vietos, tyliai prisliūkinu prie žinomos karšinės vietos, labai atsargiai užmetu mažytę plūdelę, keletą nedidukų graikinio riešuto dydžio jauko rutuliukų ir laukiu. Praeina pora minučių, ir paviršiuje pasiskleidusios jauko dalelės pritraukia keletą smulkių žuvelių. Dar po minutės atplaukia gigantiškas salatis ir kad smogs su uodega per plūdę! Ir ką tu jam padarysi. Apie kokius karšius tada gali būti kalba".

Tikra tiesa. Salatis iš tiesų dažnai būna labai įžūlus ir pliaukšteli net po spiningautojo kojomis. Tačiau pagauk tu jį, kad toks gudrus. Žengsi žingsnį link jo, o jis nutols per penkis žingsnius, žengsi dar penkis - jis jau daužysis nepasiekiamoje vietoje. Todėl meškeriojant šias žuvis yra du esminiai dalykai - atsargumas, tai yra tylus elgesys ar net maskavimasis, ir tolimi metimai. Toli užmesti nereikia tik mažesnėse upėse, tačiau žvejojant jose būtina elgtis dar atsargiau.

Ankstyvą pavasarį salačiai medžioja viduriniuose vandens sluoksniuose. Tada jų nematyti ir negirdėti. Vienintelis dalykas, išduodantis, kad šių žuvų yra, gali būti iš vandens iššokusios kelios smulkios žuvytės. Tačiau tuo labai pasikliauti taip pat nederėtų, nes kartais taip triukšmauja ir delninis salatis. Tą prieš kelerius metus pavasarį įrodžiau vienam žūklės asui.

Žvejojo jis tada vienoje iš pakaunėje telkšančių su Nevėžiu susisiekiančių balų. Gaudė lynus ar karosus, gerai neatsimenu. Tai dešinėje, tai kairėje vis paniškai į šonus pažirdavo mažytės žuvelės. Pamatęs mane su spiningu, asas tarstelėjo: "Matai, lydeka, vaikosi. Mesk greičiau blizgę ir gaudyk ją". O aš ir klausiu: "Iš kur žinai, kad lydeka?" - mat per porą valandų jau buvau apėjęs nemažą Nevėžio pakrantės atkarpą ir nepastebėjau, kad margosios plėšrūnės būtų kibusios. O asas autoritetingai man sako: "Ką, ar aklas? Matai, kaip mažos žuvytės laksto j šonus? Kas daugiau, jeigu ne lydeka ten taip jas vaiko".

Na aš, žinoma, tas žuvytes matau, bet gerai žinau, kad lydekos taip dažnai ir įkyriai tose pačiose vietose nepuola. Ir svarbiausia - ne prie žolių, o balos viduryje. Žinau, tai žinau, bet asui vis tik reikia įrodymų, kad jis neteisus, nes mano žodžiais, kad tai gali būti mažiukai salačiukai, jis netiki. Teko įrodinėti savo tiesą praktiškai.

Išsitraukiau ritės būgnelį su 0,16 mm valu, užsirišau nulinio numerio sidabrinę sukriukę ir užmečiau į balos vidurį. Po ketvirto ar penkto metimo ant kranto jau spurdėjo aukšlės dydžio salačiukas. O po poros metimų - dar vienas.

Sau įrodžiau, kad tai salačių darbas, o asas ir iki šiol mano, kad ten būta lydekų. Negalėjo žmogus patikėti, kad toks salačiukas gali sukelti tokį didelį chaosą. Tačiau taip tikrai būna. Dažnai šios žuvys panašiai šėlsta didesnių upių įlankose ten, kur nėra srovės, ten, kur stovintis vanduo. Kartą iš tiesų panašų reiškinį stebėjau upėse, tačiau tąsyk mažų žuvelių panikos priežastis buvo visai kita.

Tai atsitiko rudenį. Mes su kolega Strėvos žemupyje ieškojome salačių. Ne ten, kur Strėva plati, išsiliejusi, o šiek tiek aukščiau, kur teka srovė, kur gana seklu, kur Strėva - tikra šapalinė upė. Rudenį, kai pakyla vanduo, kai jis šiek tiek susidrumsčia, tose Strėvos vietose susirenka nemažai salačių. Jų gaudymas čia visai neprimena meškeriojimo Nemune ar Neryje. Žūklė čia greičiau panaši į šapalų gaudymą spiningu: neilgas spiningas, trumpi, bet taiklūs metimai, nedidukai masalai - vobleriai ar sukriukės. Diena tąkart buvo graži - kaip tik salačių žūklei. Mūsų dėmesį iš karto patraukė plačioje seklioje vietoje tai vienur, tai kitur į šonus paniškai sprunkančios mažos žuvytės. "Maži salačiukai, čia nėra ką veikti", - numojau ranka. Tačiau draugas primygtinai siūlė patikrinti, o gal čia siaučia visai ne jie. "Ką gi, - sakau, - tikrink". O pats pasėdėsiu ant kranto.

Po kelių minučių supratau, kad buvau neteisus. Triukšmavo ne salačiukai, o pieštuko dydžio lydekaitės. Kiek jų ten buvo, nežinau, - trys, keturios, o gal ir dešimt - visas platus ir ilgas sėklius tiesiog virė nuo savo kailį gelbstinčių mažyčių žuvyčių pliaukšėjimo.

Nuo to laiko į visus tokius reiškinius žiūriu gana atsargiai. Žinau, kaip lydeka išsiduoda. Kartais tai jauti net instinktyviai, bet kad pavasarį ar rudenį upėje paniškai bėgančios žuvytės yra salačių darbas, niekada garantuoti nesiryžtu.

Pavasariui įsibėgėjus, šių plėšrūnų šėlsmą jau galima pastebėti. Dažniausiai jie duodasi palei krantus, netoli sėklių, kur vanduo įšyla ir kur telkiasi aukšlių būriai. Vasarą salačiai medžioja kur kas didesniame plote. Jie labai greitai keičia vietą ir juda paskui savo aukas. Rudenį šios žuvys ir vėl apsilanko sėkliuose, ten, kur šiltesnis vanduo ir kur renkasi aukšlės. Tačiau po truputį salačiai pradeda užsiimti gilesnes vietas. Apskritai jų buvimo vietas nuspėti nesunku. Jeigu žinai, kur tuo metu būna aukšlės, ten rasi ir salačių. Bet ne visada aukšlių vietose būna ir šių plėšrūnų. Tačiau ten, kur jų yra, jie visuomet sekioja paskui aukšlių būrius.

Apie salačių žūklę prirašyta tikrai nemažai straipsnių, tik bėda, kad jie visi vienas į kitą panašūs kaip vandens lašai. Pasakojant apie šias žuvis, lengva improvizuoti, nes jų gyvenimą dengia paslapties šydas, ir dėl to vienas ar kitas autorius leidžia sau iš piršto laužti nepamatuotas hipotezes. Negalima teigti, kad viskas, ką šneka meškeriotojai, yra melas - tai būtų tiesiog nepagarba. Tačiau labai jau dažnai visos išvados daromos remiantis tik paviršutiniškais stebėjimais.

Pavyzdžiui, nors salačiai taikomi vienišiais, tačiau tik po neršto jie nedideliais būreliais užsiima tam tikrus upių ruožus - rėvas, akmenynus. Tokiose vietose atsistoję keli spinmgautojai, niekur nenueidami ir mėtydami j ta. pačia vietą, per kelias valandas gali ištraukti keliolika ar daugiau šių žuvų. Joms žvejoti daug gudrumo nereikia - meti blizgę kuo toliau ir aukštai iškėlęs kotą ją greitai trauki. Tada skaičiuojami pagauti laimikiai, giriamasi, kad per porą savaičių bent dvidešimt jų ištraukta. Tačiau vėliau viskas apsiverčia aukštyn kojomis - salačiai pasklinda po visą upe. o visos šnekas baigiasi.

Šią žuvį pagauti sunkiau ir dėl to, kad ji medžioja paviršiuje, o jeigu spiningau-dami gaudome viską, tai dažniausiai masalą traukiame palei dugną. Niekur nedingsi - jeigu nori lydekų ar sterkų, tai ir ieškok jų "pirmame aukšte", o jeigu užsimanei salačio, tai "lipk" į viršų ir plušėk "ant stogo".

Žvejojant reikia įvertinti dar vieną dalyką - dideles ir greitai reaguojančias salačio akis. Net kai vandenyje tikras chaosas, šis plėšikas labai gerai mato auką ir tiksliai nustato jos padėti. Šoninė linija medžiojant jam yra ne tokia svarbi, ne taip kaip lydekoms ar ešeriams.

Daugelyje straipsnių rašoma, kad salatis, įsiveržęs į aukšlių būrį, smogia galinga uodega, apsvaigina nieko neįtariančias žuvytes, o paskui jas rankioja. Ši hipotezė seniau buvo tokia populiari, kad ne vienas autorius be jos neapsieidavo. Nė vienas nė nesistengdavo išsiaiškinti, ar iš tikrųjų taip yra. O sužinoti, teisybė tai ar ne, manau, labai lengva: tereikia rudenį, kai Nevėžyje susirenka neregėti aukšlių tuntai, pasiėmus kastuvą, iš visų jėgų ploti per vandeni ir skaičiuoti, kiek aukšlių iškils. Garantuoju, kad vandenį talžysite visą dieną, bet taip nė vienos aukšlės ir nepamatysite.

Iš tiesų salačio piruetas rodo visai ką kita - plėšrūnas seka paskui aukšlių būrį, o kai prie jo priartėja, žuvelės ne padrikai, o glaudžiu būriu pradeda trauktis. Taip jau gamta sutvarkė, toks būryje gyvenančių žuvų gynimosi būdas.

Iš taip ritmingai ir draugiškai besitraukiančio būrio išsirinkti auką salačiui yra gana sunku. O kad aukšlės išsiblaškytų, reikia jas išgąsdinti. Tuo remiasi viena iš salačio smūgį aiškinančių teorijų. Jos autoriai teigia, kad salatis, trinktelėjęs uodega per vandens paviršių, išgąsdina aukšlių būrį, jos pasklinda į visas puses, ir plėšrūnui jau lengviau išsirinkti konkrečią auką, kurią jis be jokio gailesčio vaikosi. Kita teorija teigia, kad išsirinkus auką salačiui tenka išvystyti labai didelį pagreitį stipriai užsimojant uodega. Bet vandens paviršiuje esanti žuvis, norėdama tą padaryti, dažniausiai uodega mosteli ne vandenyje, o ore, todėl ir pasigirsta pliaukštelėjimas. Kiek šios abi teorijos teisingos, kiek ne, spręskite patys, tačiau kad salatis savo uodega neapsvaigina aukų, pastaruoju metu tiki didesnioji pusė spiningautojų.

Parinkti tinkamą masalą salačiams yra gana sunku, nes čia reikia suderinti du visai, rodos, nesuderinamus dalykus. Pirma, masalas turi būti paviršinis, šią savybę meškeriotojai dažnai priskiria lengviems ir nedideliems masalams. Antra, masalas turi būti gana sunkus, nes jam tenka toli skristi.

Taigi reikia ieškoti aukso vidurio arba griebtis kraštutinumų, pavyzdžiui, imti 0,12 mm skersmens pagrindinį valą, kuriuo galima gana toli užmesti lengvutę blizgutę. Bet tai ne išeitis. Toks valas spiningaujant yra per plonas, o jei dar atsižvelgsime į tai, kad Nemuno vanduo negailestingai naikina bet kokio valo geriausias savybes, suprasime aiškiai, kad pačiais ploniausiais valais pažvejoti nepavyks.

Iš dalies šią problemą išsprendžia pati masalo traukimo technika. Salatis - greita žuvis, ir jam skirtas masalas turi plaukti greitai. Tada, kai salatis medžioja vandens paviršiuje, blizgutę galima traukti taip greitai, kaip tiktai galite. Blizgutė niekada nebus traukiama per greitai - salatis, jeigu norės, jeigu susidomės, visada ją pavys. Be to, niekada negalima laukti, kol blizgė nuskęs. Ritės lankelį reikia užlenkti kur kas anksčiau - kai jai iki vandens paviršiaus liks vienas du metrai. Metimo nuotolis kiek sutrumpės, bet išsitiesins valas, o vos palietusį vandenį masalą galėsite iš karto traukti.

Besivartančios blizgės yra pats seniausias ir kol kas pats patikimiausias masalas salačiams žvejoti. Jos praktiškai nepamainomos, kai reikia ypač toli užmesti. Dėl to tokios blizgės iki šiol labai populiarios.

Šių masalų formos nėra labai įvairios. Pačios populiariausios yra pjautinės blizgutės, daug kas gaminasi pailgas, mažai lankstytas blizges iš arbatinių šaukštelių kotelių. Kai kas meškerioja žieminei žūklei skirtomis blizgutėmis. Net būtų galima sakyti, kad nuo senų laikų salačių žūklei skirtų blizgių dydis, formos nedaug tepasikeitė.

Norėčiau trumpam apsistoti ties dviejų formų vartiklėmis. Pirmoji - tai nedidelė - 5 - 6 cm - gana giliai išlankstyta blizgute, šiek tiek panaši į populiarią lenkišką "Alga". Jos skardos storis paprastai būna nuo 2 iki 5 mm. Antroji - tai pailga sunkoka panašesnė į aukšlę ir beveik neišlankstyta (kone plokščia).

Šiomis blizgėmis meškeriojama buvo jau labai seniai, dar tais laikas, kai nedaug kam buvo žinomi pjautinių blizgių privalumai. Sunki giliai išlankstyta blizgutė, traukiama greičiau, pradeda suktis. Ji taip pat gerai vilioja salačius, tačiau traukiant dideliu greičiu vandenyje plaukia tiesiai ir monotoniškai besisukdama. Tokį masalą salatis gali pulti jam patogiausiu būdu - aplenkti ir čiupti už galvos, kur nėra jokių kabliukų. Tai ir yra viena iš svarbesnių tuščių kibimų priežasčių, nes žuviai nesunku atspėti aukos trajektoriją, jos buvimo vietą.

Ne vienas meškeriotojas, norėdamas išvengti tuščių kibimų, blizgutės priekyje kabina trišakius kabliukus. Iš tiesų tai labai padeda, tačiau atsiranda kita bėda - užmetant kabliukai dažnai užsikabina už valo. Meškeriojant pailgomis mažai išlankstytomis vartiklėmis, truputį panašiomis į pilkerius, taip neatsitinka. Jos, net labai greitai traukiamos, nesisuka, o vartosi nuo vieno šono ant kito ir šiek tiek keičia judėjimo kryptį. Kaip toks masalas plauks, salačiui nėra lengva atspėti, todėl sunku jį sučiupti iš priekio: žuvis paprasčiausiai gali nepataikyti. Taigi šias blizges plėšrūnas dažniausiai atakuoja iš galo. Bet ir šiuo atveju tuščių kibimų išvengti nepavyksta, tačiau jų kur kas mažiau.

Apie besivartančias salačiams skirtas blizges mūsų spaudoje prirašyta nemažai. Kartoti tai, kas visiems jau seniai aišku, tikrai neverta. Kur kas įdomiau aptarti kitus masalus, į kuriuos meškeriotojai dažnokai nekreipia dėmesio, kuriais nepasitiki, tik visai be reikalo.

Vienas iš tokių masalų yra įvairiausi guminukai, kurie jau senokai įsitvirtino greta pjautinių blizgučių, pilkerių ar kitų salatinių blizgių. Esu įsitikinęs, kad ir pradedantysis žvejys, pavasarį žūklaudamas minkštaisiais masalais, gali sugauti ne vieną gražų salatį. Pradėkime nuo riperių.

Vienas iš pagrindinių salačių žūklei skirtų vilioklių yra firmos "Mister twister" masalas "Killer Shad". Visai neprasti ir kitų firmų panašios formos riperiai. Pavasarį labai tinka 8 cm ilgio masalai, nes paprastai tokio ilgio šiuo laiku būna dažniausiai aptinkamos ūgtelėjusios aukšlės. Be to, ir salačiai nesivaiko labai didelių aukšlių, nes 10 cm ar didesnę žuvelę jiems praryti jau sunku. Šis riperis nėra labai mėgstamas žvejų, nes juda gana vangiai, keistokas uodegėlės virpėjimas nesuteikia jam tokio populiarumo kaip tiems riperiams, kurie savo uodega mosuoja labai galingai. Tačiau būtent salačiams taip judantis "Killer Shad" labai patinka. Be to, jo kūnas yra gana masyvus, tačiau nedidelis, todėl šį masalą galima užmesti toliau nei klasikinius riperius. Dažniausiai renkuosi baltus, perlamutrinius ar pilkšvus su juoda nugarėle riperius. Kai šalta ir salačiai maitinasi giliau, galima rinktis agresyviau virpančius masalus su didele uodegėle.

Riperio korpusą kartais patrumpinu, kad jį būtų galima užmauti ant 3/0 arba 2/0 numerio kabliuko. Korpusą kartais trumpinu ir todėl, kad gaudydamas salačius pastebėjau, jog daug geriau, kai kabliukas išlenda arčiau uodegėlės.

Nė kiek ne prastesni yra ir kiti guminukai - tvisteriai. Svarbiausia, kad meškeriojant salačius nebūtinai turi labai intensyviai virpėti jų uodegėlė. Žuvys kibdavo ir ant tų, kurių uodegėlė, net traukiant vidutiniu greičiu, jau išsitiesindavo, kibdavo ir ant tų, kurie smarkiai makaluodavo uodega vandenį. Nemanau, kad žvejojant tvisteriais didelę reikšmę turi tai, kaip jie juda. Kur kas svarbiau yra jų spalva, ypač gaudant vėlyvą pavasarį ar vasarą.

Tvisterių spalvos yra tokios pačios - balta, perlamutrinė, dažnai žūklauju permatomais brokatu padailintais masalais, ypač kai vanduo skaidrus. Tvisteriais gerai žvejoti mažesnėse upėse, pavyzdžiui, Nevėžyje ar Šventojoje, kur sunkesnėmis besivartančiomis blizgėmis ne visur pažvejosi.

Beje, kad tvisterio spalva labai svarbi, ne kartą esu įsitikinęs vasarą gaudydamas salačius Nevėžyje. Specialiai jų žvejoti prie tos upės nevažiuoju. Tačiau kai vaikštant pakrantėmis pasigirsta jų "koncertas", manau, neatsispiria nė vieno spiningautojo širdis. Šioje upėje, ypač vasarą, salačius dažnai meškerioju minkštaisiais masalais, dažniausiai būtent tvisteriais. Ne kartą esu vaikęsis mušančius salačius, kišęs jiems masalą po nosimi ir nesulaukęs nė vieno kibimo. Sėkmė aplankydavo tik parinkus tinkamai atrodantį tvisterį. Kartais tai būdavo visiškai bespalvis, o kartais juodas permatomas papuoštas sidabriniais brokato taškeliais. Pastarasis ypač sėkmingas skaidriame vandenyje.

Kalbėdamas apie besivartančias blizges, nepaminėjau vienos blizgutės, kurią privalo turėti kiekvienas salačių viliotojas. Ji reikalinga tada, kai šios žuvys muša ypač toli ir kai jų pasiekti įprastomis blizgėmis nepavyksta. Ši blizgutė nėra labai ypatinga. Tai paprasčiausia 6 - 8 cm ilgio ir 5 mm storio nedaug išlankstyta švino plokštelė. Ją pačiam pasidaryti nesunku, o išlankstyti galite, kaip tik norite.

Kai salačiai maitinasi toli, bet ne prie vandens paviršiaus, švininę blizgutę galima pakeisti lenkų firmos "Polsping" tradicine blizgute "Mors-2". Tiesa, ją reikia šiek tiek pakeisti - į apatinę jos dalį įlieti gabaliuką švino. Tokia blizgė skrieja neįtikėtinai toli, o vangoki jos judesiai puikiai vilioja salačius.

Kartais salačius tenka gaudyti ir besisukančiomis blizgutėmis. Pačios geriausios yra "Long", tačiau kartais jos būna per lengvos. Geriau, kai blizgutės korpusas yra pasunkintas, tada ji lekia toliau.

Kažkada Lenkijoje man buvo pasisekę gauti savotiškų ispaniškų blizgių "Popper". Jų korpusas buvo kur kas sunkesnis nei įprastų "Long" blizgučių, skriejo jos gana toli ir sukosi gerai. Gaila, kad į Lietuvą niekas jų neimportuoja, nes iš visų šių auksinių blizgučių teliko tik viena.

Besisukančiomis blizgutėmis šiuos plėšrūnus meškerioju dažniausiai mažose upėse. Pavyzdžiui, Strėvoje, šiek tiek pakilus ir susidrumstus vandeniui, susirenka nemažai salačių. Šioje upėje sunkiomis vartiklėmis nepameškeriosi, nes gylis nedidelis, o ir toli užmesti nebūtina - paprasčiausiai nėra kur. Čia kur kas daugiau lemia metimo taiklumas ir tas momentas, kada reikia mesti.

Nedidelėse upėse ne kartą salačius esu žvejojęs nedidukėmis sidabrinėmis "Balzer" sukriukėmis, esu pagavęs ir įvairiomis spalvomis išmargintomis D.A.M. "Effzet". Nepastebėjau, kad mažesnių upių plėšrūnai vengtų raudonai papuoštų blizgučių trišakių, nepastebėjau, kad jie visiškai ignoruotų spalvotesnes blizges.

Žvejojant salačius, kartais pravartu turėti ir vieną kitą voblerį, nes būna dienų, nors ir labai retai, kai tik šiuo masalu gali suvilioti tą žuvį. Tinkamiausi šiems plėšrūnams gaudyti yra neagresyvūs vobleriai, tokie kaip "Rapala" firmos "Count Down", arba negiliai plaukiantys, kaip "Shad Rap". Voblerių spalvos, kaip ir guminukų, yra natūralios.

Taigi masalų pasirinkimas nėra labai didelis, ir fantazijai nelabai yra kur pasireikšti. Keletas gabalų metalo, keletas sukriukių, viena kita besisukanti blizgutė, pora trejetas voblerių - ir jau galima drąsiai keliauti žvejoti salačių.

Apie spiningus ilgai kalbėti taip pat neverta, nes pačios žūklės sąlygos puikiai pasako, koks turėtų būti spiningas. Tolimi metimai, pakirtimas, kai žuvis yra už keliasdešimties metrų, sunkoki masalai jau rodo, kad didesnėje upėje - Nemune ar Neryje - spiningas neturėtų būti trumpesnis nei 3 m. Dar geriau, kai net ilgesnis - 3,20 ar 3,60 m. Tokių spiningų paieškojus jau galima rasti mūsų žūklės įrankių parduotuvėse.

Meškeriojant sunkesniais ir didesniais masalais, geriau rinktis kietoką spiningą su plonesne viršūnėle. Taip bus lengviau ir užmesti, ir pakirsti, kai žuvis gana toli nuo kranto. Jeigu jūsų masalų arsenale daugiausiai nedidelių su mažais trišakiais blizgučių, tada spiningas gali būti ir minkštesnis.

Nė kiek ne mažiau svarbi, be abejo, yra ir ritė. Neužtenka pasirinkti 6,0:1 ar 6,2:1 perdavimo santykio ritės. Taip, tokia ritė yra greita. Tačiau jei imsite patį mažiausią modelį, kuriame telpa 100 m 0,20 mm skersmens valo, to neužteks. Norint, kad masalas būtų traukiamas pakankamai greitai, geriau rinktis didesnę tokio paties perdavimo santykio ritę, bet kurios būgnelyje tilptų 100 m 0,4 mm skersmens valo. Nuo didesnio būgnelio užmetant lengviau nuslenka valas, o tai irgi labai svarbu.

Valo skersmuo - gana diskutuotinas klausimas. Tačiau nemanau, kad žvejojant salačius reikėtų storesnio nei 0,2 mm skersmens valo. Kai kas siūlo rištis 0,16 mm skersmens valą, bet, mano galva, to daryti neverta - vis dėlto masalai pakankamai sunkūs. Geriausias, mano nuomone, nelabai tamprus paprastas monofilamentinis 0,18 - 0,20 mm skersmens valas.

Ir dar. Jeigu dažnai meškeriosite Nemune, tai bent iš pradžių nesirinkite brangaus valo. Nemuno vanduo į kainas nežiūri ir dažnai brangesnį valą suėda taip pat greitai kaip ir patį pigiausią. Tiesa, tarp tų pigesnių yra ir tokių, kuriuos po vienos žūklės dienos tenka išmesti.