Išskirtinės išvaizdos smaližius karšis

Karšiai minta vabzdžiais, jų lervomis, moliuskais, įvairiausiomis kirmelėmis, vėžiagyviais, dėlėmis, bet labiausiai – uodų trūklių lervomis. Karšiai auga palyginti lėtai, subręsta tik 6 - 7 gyvenimo metais. 1,5 - 2 kilogramus sverianti žuvis jau turi 12 - 13 metų. Mūsų sąlygomis karšiai neršia ant augalų viena ar keliomis porcijomis gegužės - birželio mėnesiais, kai vandens temperatūra pasiekia 12 - 16 laipsnių. Neršia labai triukšmingai teškendamiesi, vartydamiesi prie žolių, kartais prie pat kranto. Ši žuvis labai visli, vidutiniškai išleidžia 100 000 – 300 000 ikrelių. Embrionai vystosi tris paras. Mailius minta planktonu, suaugusios žuvys - bentosu.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. kovo 28.d. įsakymo Nr. D1-272 patvirtintų mėgėjiškos žūklės taisyklių redakcija, pagal mėgėjiškos žūklės režimo sąlygas, trylikto punkto (draudžiama gaudyti) 13.4. skyrių - draudžiama žvejoti karšius (Abramis brama) nuo balandžio 20 dienos iki gegužės 20 dienos Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje esančiuose vandens telkiniuose.

Nors žūklės taisyklėse nėra nurodyta iki kokio ilgio karšius draudžiama gaudyti, tačiau žvejai vis dėl to turėtų paleisti atgal pagautus neūžaugas mažuosius karšius, be to nederėtų šių žuvų gaudyti neršto metu.

Atvirojo vandens sezono metu karšis žvejojamas nuo pavasario, nors žinoma, gerbiant šią žuvį ir galvojant apie būsimus jos išteklius, vertėtų neršto metu susilaikyti nuo šios žuvies gaudymo ir tose vietose, kur tokia žūklė nėra draudžiama, iki pat rudens, be to karšiai gaudomi ir žiemą. Ši originalios išvaizdos žuvis įprastai yra gaudoma plūdine arba dugnine meškerėmis. Žinoma, kiekvienas žvejys, atsižvelgdamas ir į esančias sąlygas, pasirenka jam patį priimtiniausią ir mėgstamiausią karšių žvejybos būdą. Tiek plūdinė, tiek dugninė šių žuvų žūklė turi tiek savo pliusų, tiek savo minusų, tačiau galutinį sprendimą kaip žvejoti karšius, vis dėl to verta priimti atsižvelgus į esančias žvejybos sąlygas.

Suaugusio karšio pagrindinę ganyklą sudaro vandens baseino dugnas, kur baigiasi vandens augalai ir prasideda turtingas lengvai pūvančių medžiagų dumblas. Tokiose vietose yra daug trūklių, nedidelių kirmėlių ir kitokių gyvūnų. Karšis savo siurbiamuoju žiočių aparatu juos puikiai moka išrankioti iš dumblo, rausdamasis jį iki 10 cm gylio. Šios žuvies ypatinga kūno forma labai gerai tinka nuolat sukinėtis vietoje. Jis suėda daug dugne esančių vėžiagyvių, smulkių moliuskų ir įvairių vabzdžių lervų. Intensyviausiai maitinasi tuoj po neršto, t. y. birželio – liepos mėnesiais. Vasarą karšiai laikosi išsisklaidę, sudarydami tik nedidelius pulkelius. Rudenį karšiai renkasi dideliais būriais, sueina į duobes, paprastai arti upių žiočių, ir čia pusiau apsnūdę praleidžia žiemą.

Karšis dažnai kaišioja iš vandens nugarinį peleką. Tokiose vietose patartina jį jaukinti ir žvejoti. Šių žuvų žvejybai tai pat reikia naudoti pašarus ar jaukus, kurių būna įvairių. Galima pirkti parduotuvėse parduodamus jaukus, kurių yra brangesnių ir pigesnių, na o labiau patyrę žvejai dažnai patys pasigamina jauką karšių žvejybai. Karšiams skirti jaukai, ypač skirti žvejybai karštuoju metu laiku, yra itin kvapnūs, nes jų gamybai yra naudojami įvairūs konditerijos gaminiai bei konditerinos produktų gamybai naudojami priedai, todėl karšį drąsiai galima įvardinti esant smaližiumi.

Visų žvejų tikslas – surasti tokius pašarus, kurie priviliotų ir išlaikytų gaudymo vietoje visas aplinkui esančias žuvis. Pašarų kokybę lemia gerai tarpusavyje suderintos jų komponentų savybės. Jie turi būti aukštos kokybės, nepasenę. Karšių žvejyboje masalui yra naudojami sliekai, musių lervos, šutinti žirniai, kukurūzai, duona ir kita.

Karšis priplaukęs prie dugne gulinčio masalo, atsistoja vertikaliai galva žemyn, įčiulpia jį ir pasiverčia horizontaliai, kiek pakildamas nuo dugno ir kartu pakeldamas prie valo pritvirtintą svarelį, o vertikali plūdė pavirsta ant šono. Būkite kantrus. Jei plūdė tik pakils į viršų ir atsiguls, sėdėkite ramiai (dabar karšis pakėlęs nuo dugno slieką, pradėjo jį ragauti) ir laukite, kol plūdė pradės lėtai, bet užtikrintai slinkti j šoną. Dauguma daro klaidą, kad iškarto kerta ir labai maža tikimybė kad pakirs, todėl kad neleidžia jam normaliai paimti slieko. Duokite karšiui dar akimirką paplaukti ir pakirskite. Tai klasikinis karšio kibimas, ir šios žuvies žvejybos klasika. Upėse kibdami karšiai ne visada atlieka visą sudėtingą plūdės šokį, ypač gaudomi srovėje. Tada karšiai srovės nešamą plūdę sulaiko jos neskandindami, vėliau kilsteli aukštyn ir palengva traukią ją į šalį, bet lėčiau nei trauktų srovė. Kartais jie tik pakelia plūdę arba prilaiko.

Netraukite karšio per jėgą. Prilaikykite stipriai. Pakilęs nuo dugno, karšis, kiek tik leidžia valas, ima sukti ratus, bando smūgiuoti. Tuo momentu ir reikia išnaudoti meškerykočio liaunumą, bei savo sugebėjimus. Prilaikydami žuvį stenkitės pakelti ją kaip galima aukščiau į paviršių. Vos tik ši žuvis pasieks bangeles, atsiguls ant šono, kvėptelės oro, ir jūs jau ramiausiai galėsite jį prisitraukti. Tik ir vėl - neskubėkite, paruoškite graibštelį ir ramiai prisitraukę karšį, užveskite jį ant graibštelio. Dabar jis jūsų rankose.