Apie skėtines sistemėles

Šeštadienis, 12 Sausis 2013 21:06

Parašė ŽvejOK

Sistemėlės. Naujas požiūris į spiningavimą ar dar viena vienadienė sensacija ?

Apie skėtines sistemėles jau esame rašę naujienų puslapiuose pristatinėdami naujus žūklės masalus, įrankius ar kitus žūklės reikmenis. Tačiau pastaruoju metu stebint šių masalų, o gal tiksliau – šio žūklės metodo populiarėjimą už Atlanto nori nenori tenka pripažinti, kad, matyt, jis anksčiau ar vėliau ateis ir pas mus, ir todėl verta apie jį pakalbėti plačiau. Iškart apsidrausdamas pasakysiu, kad pats skėtinėmis sistemomis negaudau – abejoju, ar bent viena jų pasiekė Europą, nekalbant apie mūsų nedidelę šalį, todėl visa informacija yra teorinė – surinkta iš rimtesnių JAV žvejybinių tinklalapių ir žvejų forumų. Juk būtent iš ten į senąją Europą, o paskui ir pas mus ateina dauguma žūklės naujienų, tad gal geriau užbėgti įvykiams už akių.

Kas yra skėtinė sistemėlė?

Pats skėtinės sistemėlės pavadinimas (išvertus iš anglų kalbos Amerikos meškeriotojų vartojamą žodžių junginį „umbrella rig“) gana gerai nusako jos esmę: tai pusiau išskleisto skėčio pavidalo, iš vielos ar kitų standesnių medžiagų greta vienas kito surištų pavadėlių „puokštė“. Kad visą šią sistemą pavyktų užmesti ar ji pasiektų norimą gylį, jos priekyje tvirtinama švininė galvutė.

Privalumai

Kokia nauda iš tokio styrančio masalų „ežio“? Ogi ta, kad masalai plaukia šalia vienas kito ir sukuriama judančio nedidelių žuvyčių būrio iliuzija, kuri, pasak šių masalų kūrėjų ir bandytojų, keleriopai geriau vilioja plėšrūnes nei pavienis masalas. Turbūt ne vienas mūsų meškeriotojas iškart paklaus – o kuo gi šis masalų „ežys“ geresnis už neblogai mums pažįstamą „girliandos“ principą, kai daugybė masalų su kabliukais trumpais pavadėliais pririšami prie pagrindinio valo? Juk gaudydamas mikromasalais arba žvejodamas menkes ar strimeles jūroje, dažnas meškeriotojas įsigudrina ant vienos meškerės susiverti visą žūklės taisyklių leidžiamą kabliukų skaičių...

Mano galva, skėtinės sistemos privalumas tas, kad visi masalai juda šalia vienas kito ir iš tikrųjų daug tiksliau imituoja judantį žuvelių būrį. Galbūt tai veikia žuvų šoninę liniją daug stipriau ir plėšrūnė jį pajunta iš toliau. Variantų gali būti ir daugiau, bet šiuo atveju jie ne tokie svarbūs, nes stipriausias ir nenuginčijamas argumentas šių masalų naudai – gausūs laimikiai. Būtent jie ir, žinoma, Jos Didenybė Reklama prisidėjo prie to, kad šios sistemos populiarumas auga kaip ant mielių. Prieš sėsdamas rašyti šį straipsnį, gana daug laiko praleidau naršydamas internete. Nemanau, kad tai atsitiktinumas, jog daugiausia filmuotos medžiagos, kaip gaudyti skėtinėmis sistemėlėmis, radau... minkštųjų masalų gamintojų puslapiuose. Tiek „Rains“, tiek „Yum“ „valgomų“ minkštųjų masalų gamybos „grandai“ nepagailėjo nei laiko, nei pinigų vaizdo klipams šia tema, ir tai nieko stebėtino. Gaudant vienu guminuku poreikis vienoks, o renkantis sistemėlę iš 5–7 kabliukų – atitinkamai kitoks.

Prie masalo privalumų galima priskirti ir galimybę vienu metu pagauti 2 ar 3, o gal net ir daugiau žuvų.

Trūkumai

Skėtinė sistema, be abejo, turi ir nemažai trūkumų. Tai nesunku pamatyti stebint filmuotą medžiagą ir turint šiek tiek žvejybinės patirties. Visų pirma akivaizdu, kad tokia sistema anaiptol negarsėja kaip gera skrajūnė. Kelių masalų ir pavadėlių junginys kelia nemažą oro pasipriešinimą, kurį ne taip lengvai nugali net ir priekyje pritvirtinta švininė galvutė, todėl jos reikia ganėtinai masyvios. O tai verčia rinktis ir galingus įrankius, gaudymas kuriais neteikia tiek malonumo... Kuo daugiau masalų – tuo prasčiau sistema skrenda, todėl daugiausia masalų ir ilgiausius pavadėlius turinčios sistemos skirtos tik velkiauti.

Kompaktiškesnes sistemėles galima svaidyti ir spiningu, tačiau prireiks ilgesnio ir šmaikštesnio, pakankamos galios įnagio bei ne pačio lengviausios ritės. Filmuotoje medžiagoje matyti, kad amerikiečių meškeriotojai švaistosi ne trumpesniais kaip 8 pėdų ilgio (244 cm) spiningais, o žinant amerikiečių nenorą imti į rankas ilgesnį kaip 210 cm įrankį, tai tikrai nemažai pasako. Kitas dalykas – apylaisviai plazdantis masalų ir kablių kuokštas visada linkęs už ko nors kliūti, todėl spiningaujant skėtinėmis sistemėlėmis pageidautina valtyje būti vienam. Net vienas rimtas JAV spiningavimo asas, reklamuodamas šias sistemėles, patarė gaudant „umbrella rig“ pamiršti metimą per galvą ir apsiriboti metimu iš šono. Kad kepurės sau nenumuštum, kaip sakė jis.

Panašių problemų kyla ir transportuojant šias sistemėles – ypač norint motorine valtimi didesniu greičiu nuplaukti iš vienos vietos į kitą. Tam gamintojai šiais metais sugalvojo specialų dėkliuką – įmautę, į kurią galima surinkti ir paslėpti visus masalų kablius.

Tačiau pagrindinis šių sistemų minusas tas, kad dėl jų inertiškumo neįmanoma efektyviai išnaudoti daugelio aktyvių veiksmų spiningu, prie kurių esame įpratę žvejodami, pavyzdžiui, kad ir vobleriais. Sunkiai įsivaizduoju ir žūklę skėtine sistema kokiuose nors žolynuose, vietose, kuriose daug kerplėšų ar kuriose masalo traukimo galimybes apriboja kokios nors kliūtys. Nors nuo kliuvinių šiek tiek turėtų gelbėti masalo rėmelis – abejoju, ar visais 100 proc.

Kainos

Skėtinės sistemėlės, kaip jau minėjau, gana naujas produktas, jas gamina tik kelios kompanijos ir, kiek pavyko sužinoti, kainuoja jos ne taip jau pigiai – 20–50 ar net daugiau dolerių, nelygu dydis, sudedamųjų dalių kokybė ir pavadėlių skaičius. Jei šios sistemėlės išpopuliarės – neabejoju, kad pradėjus jas masiškai „kepti“ Rytuose, jų kainos tikrai kris, nes, atvirai pasakius, nieko labai stebuklingo jose lyg ir nėra.

Skėtinių sistemėlių perspektyvos mūsų vandenyse

Kalbėdamas apie masalų ar sistemėlių panaudojimo perspektyvas mūsų šalyje, visada esi priverstas būti šokiu tokiu žyniu Lizdeika... Mat teorija ne visada sutampa su praktika, be to, egzistuoja dar ir toks dalykas kaip žvejų konservatyvumas ir išankstinė nuomonė. Prieš gerą dešimtmetį buvau vienas pirmųjų Lietuvoje, kuris garsino džerkbaitus ir pranašavo jiems didžią ateitį, tačiau tik prieš kelerius metus jie šiek tiek išpopuliarėjo, ir tai tik santykinai. Todėl teatleidžia skaitytojas, jei nepataikysiu – tokia jau tų novatorių dalia.

Mano galva, skėtinės sistemos perspektyvios žvejojant dideliuose ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijoje, kur plėšrūnės dideliame plote persekioja gausius aukšlių, stintelių, strimelių ar kitų smulkių žuvelių būrius. Turbūt pirmiausia norėtųsi svarstyti apie didelių ešerių, o gal ir sterkų žūklę ežeruose ir Kuršių mariose ir lašišų velkiavimą Baltijoje, galbūt – seliavinių lydekų žvejybą didžiuosiuose ežeruose.

Teoriškai toks metodas turėtų tikti ir Kauno marių ar kitų stovinčių vandenų salačiams gaudyti.

Kas toliau?

Skėtinės sistemos tik pradeda žengti savo pirmuosius žingsnius ir jų perspektyvos toli gražu nėra aiškios. Šiandien, bent jau Amerikoje, tai sensacingas išradimas, skinantis laurus ir pelnantis vis didesnį žvejų pripažinimą. Tačiau galbūt rytoj, kaip ir daugelis naujienų, jis užleis vietą kitai, dar sensacingesnei. Arba visgi prigis ir užims rimtesnes pozicijas žvejojant tam tikromis specifinėmis sąlygomis ir prilygs tokiems išradimams kaip „Drop shot“, „Texas“ ar „Carolina“ sistemėlės.

Skėtinės sistemėlės ir toliau tobulinamos: tiek jų konstrukcija, tiek proporcijos, dydžiai ar gamybos medžiagos. Teko matyti skėtinę sistemėlę su priekyje pritaisytais „spinerbaito“ lapeliais, kitų įdomių modifikacijų naudojant kitokius masalus. Kas jau kas, o žūklės įrangos gamybos pramonė nemiega, dieną naktį ieškodama naujų būdų, kaip čia dar apgauti tas žuvis, ir ypač – kaip pasiimti jas gaudančių žvejų pinigus. Tai vienas iš technikos progreso variklių, todėl tikėtina – naujovių žvejybos srityje vis daugės.

Svarbiausia – kad būtų galima visas jas pamatyti, o norint ir išbandyti mūsų šalyje. Gerbiami prekybininkai – čia jau žodis jums.