Nepatogi tiesa apie... ŽUVĮ

Šeštadienis, 13 Balandis 2013 17:59

Parašė Daiva Ausėnaitė ir Dalia Vencevičienė

Gydytojai sako, kad žuvį reikia valgyti. Mokslininkai abejoja aplinkos saugumu ir pateikia modelį, kaip neįrantys toksinai keliauja mitybos grandines. Gamtosaugininkai sako, kad žvejyba kelia daug rūpesčių. Nuošaly, o gal kaip tik šio didelio rato vidury stovi žmogus - pirkėjas, kuris penktadienį vis dar mėgsta valgyti žuvį. Suvokdami šią atsakomybę, tenkančią eiliniam valgytojui, keliame klausimą - kokią žuvį galime rinktis ir kokią įtaką gamtai daro žmogaus noras ją valgyti.

Jau seniai pastebėta, kad tie, kurių mityboje vyrauja vadinamoji Viduržemio jūros dieta, t.y., jų mityboje yra daug žuvies, jūros gėrybių, rečiau serga širdies kraujagyslių ligomis bei rečiau nuo šitos sistemos ligų miršta. Būtent todėl JAV Širdies asociacijos ir Europos kardiologų draugijos rekomendacijose akcentuojama, kad Omega 3 riebiųjų rūgščių naudojimas pirminei profilaktikai, kitaip sakant, kad žmogus nesusirgtų, yra būtinas.

Omega 3 polinesočiosios riebalų rūgštys padeda palaikyti normalią širdies veiklą, sumažina insulto tikimybę.

Mažina cholesterolio kiekį kraujyje, saugo kraujagyslių sieneles nuo aterosklerotinių plokštelių susidarymo.

Kraujagyslės tampa elastingesnės, mažėja kraujospūdis, skystėja kraujas, mažėja "blogojo" cholesterolio kiekis kraujyje.

Polinesočios riebalų rūgštys lėtina senėjimo procesus, sąlygoja hormonų ir fermentų sintezę.

Omega 3 vartoti taip pat sveika dėl jų teigiamo poveikio sąnariams, smegenų veiklai, akims. Tad žinodami, jog žuvis yra puikus Omega 3 riebiųjų rūgščių šaltinis, galėtume ja mėgautis ne tik penktadieniais. Tačiau šioje vietoje aplinkos apsaugos ekspertai pataria būti budriems.

Mokslininkai perspėja - žuvis kaupia sunkiuosius metalus

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Ekologinės fiziologijos ir toksikologijos sektoriaus darbuotojai mokslininkai dr. Nijolė Kazlauskienė ir dr. Gintaras Svecevičius, tiriantys kaip toksinės medžiagos veikia žuvis, sako, kad žuvis parduotuvėje jie renkasi labai atidžiai ir mano, kad Lietuvoje trūksta informacijos, kaip ir iš kur žuvis patenka į prekybos centrus, ar laikomasi gyvos žuvies laikymo sąlygų. „Niekada neperkame gyvos žuvies, kuri būtų pažeista, jos šonuose matytųsi žaizdos. Tokios žuvies mėsa nebus skani ar sveika", - sako N. Kazlauskienė. Tačiau ir tai nėra pagrindinė priežastis, lemianti rinkis žuvį, ar ne. Pasak mokslininkų, labai svarbu, kokiuose vandenyse žuvis gyveno, nes žuvis - gyvūnas, kaupiantis daugiausia sunkiųjų metalų. O šiuo metu jau sukaupta pakankamai duomenų, įrodančių sunkiųjų metalų pertekliaus neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui.

Pasak dr. G. Svecevičiaus, Baltijos jūra yra viena užterščiausių jūrų pasaulyje. „Baltijos jūra yra uždara jūra. Į ją viskas suteka ir niekas neišteka. Aplink ją įsikūrusios išsivysčiusios šalys, kurios dabar bando susitarti, kaip kiekviena gali mažinti taršą", - sako dr. G. Svecevičius. Mokslininko teigimu, kartu su pramonės ir karo metais palaidotomis atliekomis palaidoti toksinai veikia jūros florą ir fauną, o dėl mitybinės grandies patenka ir į žmogaus organizmą.

„Paprastai žuvyse kaupiasi tiek organinės, tiek neorganinės kilmės teršalu. Neorganinės kilmės - sunkieji metalai, organinės kilmės junginiai - chloro organiniai junginiai, polichlorinti bifenilai, dioksinai ir persistentiniai pesticidai. Organinių teršalų vandenyje būna mažai, reikia labai galingos aparatūros, kad juos aptiktume, bet, mūsų nelaimei, jie sėkmingai kaupiasi organizmuose - žuvyse, ypač Baltijos jūros žuvyse. Vidaus vandenyse mes tokios problemos neturime, o Baltijos jūroje ši problema egzistuoja ir yra labai opi. Toksinės medžiagos keliauja mitybos grandinėmis. Kaip manote, iš kur atsirado ruonių nevaisingumas? Ruonis minta žuvimi, jis yra aukštesnėje mitybinės grandiens pakopoje ir kaupia dioksinus bei minėtus bifenilus, persistentinius pesticidus. Jie tirpsta riebaluose, todėl žuvies riebaliniame sluoksnyje jų  daugiausia ir susikaupia. Be to, tai yra kancerogenai ir mutagenai. Todėl ir Baltijos jūroje pagautos žuvies taukai gali padaryti daugiau žalos nei bus naudingi. Švedai siūlo Baltijos jūros žuvų nevalgyti vaikams iki 14 metų, maitinančioms mamoms ir besilaukiančioms moterims. O darbingo amžiaus suaugusiems žmonėms rekomenduoja Baltijos jūroje pagautą žuvį valgyti ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę. Manytina, kad saugiausia žuvis yra ta, kuri gyvena vandenynuose, švariuose ežeruose ar upėse", - pasakoja dr. G. Svesevičius ir pabrėžia mitybos grandinės svarbą toksinų kelionei iki žmogaus organizmo. Pavyzdžiui, norvegai iš žuvų kaulų daro miltus, kuriais maitina auginamas lašišas. Taigi auginamos maistui lašišos gauna papildomą sunkiųjų metalų dozę.

Mokslininkas pastebi, kad žuvies nevalgome kelis kartus per dieną ir septynias dienas per savaitę, todėl toksinų kiekis maiste neviršija leistinos normos. Kitas svarbus veiksnys, kurį pasak dr. G. Svecevičiaus turime žinoti, yra tai, kad įvairios žuvys labai skirtingai kaupia sunkiuosius metalus. „Mažiausiai metalų pasisavina žuvies raumenys. Daugiausia kenksmingų junginių lieka žuvies kauluose, žiaunose, pelekuose ir kepenyse, tai yra tose dalyse, kurių mes nevalgome", - sako mokslininkas.

„Paprastai dauguma tų sunkiųjų metalų yra būtini žmogaus organizmui. Tiek mažas kiekis vario, tiek cinko yra būtini žmogui. Kadmis ir gyvsidabris - ne", - sako jis. Tačiau Baltijos jūra yra per daug užteršta, kad būtų galima manyti, jog žuvies raumenyse leistina sunkiųjų metalų koncentracija neviršija normos.

Lietuvos vidaus vandenys švarūs, tačiau ne visi

Pasak dr. Nijolės Kazlauskienės, dauguma Lietuvos upių ir ežerų yra švarūs, tačiau yra keletas vietų, kuriose padidėjęs sunkiųjų metalų kiekis. Pavyzdžiui, ypač užterštas vanduo tose vietose, kur išeina nuotekų vamzdžiai, buitinės ir lietaus kanalizacijos, netoliese stūkso pramonės gamyklos. Lietuvos upėse, ežeruose ir kituose telkiniuose aptinkama sunkiųjų metalų: cinko, vario, nikelio, chromo, švino, kadmio, gyvsidabrio. Mokslininkė pataria atkreipti dėmesį į šiuos Lietuvos vandens telkinius:

Normas viršijančio nikelio aptinkama Elektrėnų mariose ir kituose vandens telkiniuose bei upėse nuo Elektrėnų Kauno link.

Pro Elektrėnų elektrinės kaminus nikelis iškeliauja ir priklausomai nuo oro sąlygų išplinta aplinkoje.

Nikelio yra kai kuriose Nemuno vietose, Dysnos poslėnyje, Šventojoje.

Marčio ežere, šalia Telšių, sunkiųjų metalų koncentracija dėl plėtojamos odos perdirbimo pramonės taip pat gerokai per didelė.

Cinko randama tuose telkiniuose ir upėse, kur buvo įsikūrusios galvaninių elementų gamyklos.

„Tiksinti bomba" tyvuliuoja šalia Šiaulių - tai Švedės tvenkinys, kitaip vadinamas Ginkūnų, arba Malavėnų, tvenkiniu. Šiame tvenkinyje kai kurių sunkiųjų metalų koncentracija normas viršija nuo kelių iki keliasdešimt kartų. Šalia tvenkinio yra Kairių sąvartynas, kuriame palaidota įvairių cheminių medžiagų. Jų su krituliais patenka į šalia esantį tvenkinį ir neišvengiamai - į gruntinius vandenis. Paėmus bandinius paaiškėjo, kad sąvartyno filtrate yra visa Mendelejevo cheminių elementų lentelė. Kilometro spinduliu aplink sąvartyną neteko matyti nei vieno paukščio. Šiame tvenkinyje pagautos žuvies nerekomenduoja valgyti.

Žuvies gaudyti nepatariama ir netoli Klaipėdos uosto, Nevėžio upėje šalia Panevėžio.

Vienu nešvariausių ežerų Lietuvoje galima laikyti Drūkščių ežerą, kuris nuo 1983 metų aušino vieną, o nuo 1987 metų du Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Sunkieji metalai niekur nedingsta, jie nesuyra. Jie į žmogaus organizmą patenka per mitybos grandinę. Baisūs dalykai pradeda darytis tada, kai užterštas dumblas sujudinamas. Tada nuodingos medžiagos vėl pasklinda po visą telkinį ir tik po kurio laiko nusėda, bet per tą laiką toksinės medžiagos spėja susijungti ir keliauti toliau. Laimė, šiame ežere mažai žuvies.

Metaloorganiniai junginiai yra daug toksiškesni, todėl, patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Dr. N. Kazlauskienei pritaria ir jos kolega dr. G. Svecevičius. Pasak jo, išsivysčiusios pasaulio šalys skiria daug dėmesio tokiems junginiams, kuriuos vadina polichlorinti bifenilai, nustatyti. „O Lietuvoje, galima sakyti, tokių junginių nėra, nes neturime jiems nustatyti reikiamos aparatūros", - ironiškai šypteli mokslininkas.