Nelegali žvejyba: socialinis aspektas

Penktadienis, 10 Birželis 2011 22:43

Parašė Laura Piškinaitė-Kazlauskienė

Vandens gausumas Lietuvos landšafte ir žuvų gausumas vandenyse skatino gyventojus ugdyti pasisavinamojo ūkio šaką – žvejybą. Per istoriją dėl aktyvios ūkinės veiklos kito etnoso santykis su gamta, keitėsi ir gamtos turtų eksploatavimo sąlygos. Feodalizmo laikotarpiu galioję faunos saugojimo nuostatai nebuvo veiksmingi, ir gamtos turtų tolydžio mažėjo. XX a. pradžioje Lietuvoje imta gyvai domėtis žuvų ūkio padėtimi. Planingu vandenų faunos eksploatavimu rūpinosi miškininkas , gamtininkas ir visuomenės veikėjas P. Matulionis. 1903 m. jo išleistame “ Žuvų kalendoriuje “ nurodytos 38 žuvų rūšys, jų neršimo laikas, leidžiamų žvejoti žuvų dydis. Šis leidinys Vilniaus žemės ūkio parodoje buvo įvertintas bronzos medaliu, jo pavyzdžiu žuvų kalendoriai buvo sudarinėjami Rusijoje ir Vakarų Europoje.

1918 – 1940 m. dalis vidaus vandenų priklausė savininkams, dalis buvo valstybės žinioje. Vandenis kasmet vienam žvejybos sezonui nuomojo verslininkai lietuviai ir žydai, organizuodavę žuvų gaudymą. Nuomininkai nuolat keitėsi ir siekė iš vandenų turėti kuo daugiau naudos. Spaudoje daug buvo rašoma apie laukinės faunos ir ichtiofaunos mažėjimą, jų apsaugos problemas. 1930 m. prof. T. Ivanausko , P. Matulionio, S.Jankausko, J. Elisono ir kitų entuziastų iniciatyva buvo įkurta Laukinių gyvūnų ir paukščių globos draugija, raginusi kurti rezervatus, priimti gamtos apsaugos įstatymus. 1922 m. įsteigta Medžioklės ir žūklės draugija gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo. 1946 m. buvo patvirtintos medžioklės ir žvejybos taisyklės. 1947 m. pradėjo veikti Medžiotojų ir žvejų draugija. 1957 m. buvo įsteigtas Gamtos apsaugos komitetas prie LSSR MT, rajonuose – valstybinės gamtos apsaugos inspekcijos. 1960 m. buvo įkurta Lietuvos gamtos apsaugos draugija ( nuo 1990 m. – Lietuvos aplinkos apsaugos draugija).

Taip besirūpinant Lietuvos gamta, pagal įstatymus žvejojantys žmonės liko žvejais, o juos ignoruojantys tapo brakonieriais ( pranc. braconnier – žmogus, užsiimantis žvejyba, medžiokle draudžiamose vietose draudžiamu laiku arba draudžiamais būdais). Beje, veiklos subjekto atžvilgiu šis skirstymas sąlyginis, nes dažnai tas pats asmuo žvejoja ir legaliai, ir nelegaliai. Vis dėlto tai, kad brakonieriai nusikalsta įstatymui , nesuteikia etnologui teisės jų ignoruoti. Būtina tirti šį etnosocialinį reiškinį pirmiausia dėl to , kad brakonieriai taip pat žvejai, be kita ko, dauguma jų dideli virtuozai. Tik bėda , kad nusikalstančius įstatymui vyrus sankcijų baimė verčia slėpti savo nelegalią veiklą nuo pašalinių, todėl keblu surinkti duomenis apie šią “ intymią” žvejojančio žmogaus gyvenimo pusę.

Šią problemą 1935 m. pastebėjo ir konstatavo M. Znamierowska – Prüfferowa. Ji rašė, kad dauguma žvejų naudoja ir neleistinas žvejybos priemones bei būdus, todėl vyrui tyrinėtojui nelengva įsigyti jų pasitikėjimą. Tuo tarpu moteris tyrinėtoja žvejams atrodo ne tokia įtartina. Ji lengviau įtikina juos, kad neturi nieko bendra nei su baudomis, nei su konfiskavimu. Nurodydama tyrinėtojo lytį, autorė, matyt, turėjo omenyje tai, kad įstatymų vardu gamtą saugo daugiausiai vyrai, todėl brakonieriai nepažįstamą asmenį tuojau įtaria esant baudėją, skundiką arba konkurentą.   

Tai mane tarsi įpareigojo pabandyti atskleisti Lietuvos gyventojų tarpusavio santykių ir santykių su gamta dinamiką tyrinėjant nelegalią žvejybą. Tyrimo laikotarpis – XX a. 3 – 10 dešimtmečiai – apima Lietuvos Respublikos gyvavimo dešimtmetį, Antrojo pasaulinio karo metus, sovietinės okupacijos pusamžį ir atkurtos nepriklausomybės pirmąjį penkmetį. Buvo bandoma išsiaiškinti, ar yra funkcinis ryšys tarp visuomenės socialinės tvarkos ir brakonierių socialinės sudėties, jų ekonominės būklės, amžiaus, psichologinio nusiteikimo, subjektyvios jų veiklos motyvacijos ir objektyvaus socialinės aplinkos vertinimo. Šiame darbe detaliau nenagrinėsime visų brakonierių naudotų žvejojimo būdų ir įrankių, tik pasakysime, kad jie yra aktyvūs žvejybos naujovių skleidėjai.

1991 – 1997 m. renkant informaciją buvo aplankytos visuose 44 Lietuvos rajonuose įsteigtos aplinkos apsaugos inspekcijos ir ten peržiūrėta dalis 1991 – 1994 m. brakonierių bylų. Taip pat apklausti vandenų apsaugos inspektoriai ir nupiešti konfiskatai; kiekviename rajone apklausti 3 – 4 pensinio amžiaus žvejai profesionalai; apklausta tiek pat įvairaus amžiaus žvejų mėgėjų. Renkant informaciją pasitvirtino Znamierowskos – Prüfferowos pastaba, kad tebežvejojantys asmenys kalba tik įsitikinę, jog pašnekovas nepavojingas nei kaip įstatymų atstovas, nei kaip konkurentas. Pirmiausia žmonėms paaiškindavau, kad jų patirtis pasitarnaus mokslui net jei informacija bus anonimiška. Džiugu, kad vyrai rimtai vertino mano pastangas ir dauguma neslėpė savo pavardžių. Beje, dvasinės brakonierių savybės iš esmės nesiskiria nuo žuvaujančių legaliai. Dažniausiai ir vieniems ir kitiems “ žvejyba – tai liga”.

XX a. 3 – 4 dešimtmečiai

Tarpukario metais vandenų nuomotojai naudojosi įstatymų suteikta teise ir neleisdavo pašaliniams žvejoti verslinės žūklės priemonėmis. Tačiau ir brakonieriauti rimtai nebuvo kam , nes ūkininkai neturėjo laisvo laiko, o varguoliai – tinklų. Be to , aplinkiniams gyventojams žydai nedraudė žvejoti “mažais mechanizmais“ su sąlyga, kad sugautas žuvis parduos tik jiems, ir savo ruožtu jas pelningai perparduodavo. O dauguma lietuvių, neturėdami prekiavimo patirties, patys saugojo išsinuomotus vandenis su šautuvais arba samdė sargus. Kaimų gyventojai, ypač mažažemiai ir bežemiai, nuo amžių įpratę maitintis žuvimis, smerkė pavydžius tėvynainius ir jeigu šie bankrutuodavo, vertindavo tai kaip Dievo bausmę.

Realiai žuvys buvo saugomos tik neršto metu – gegužės ir birželio mėnesį. Draudžiamas laikas ( draustinė ) nepriklausė nuo oro sąlygų. Jei žuvys neršė anksčiau, gaudyti nebūdavo draudžiama. Valstybinius vandenis, buvusius Žemės ūkio ministerijos žinioje, inspektavo miškų urėdijų eiguliai ir kaimų seniūnai. Mėgstantys pasižuvauti kaimiečiai dažnai neturėjo supratimo, kad Lietuvoje egzistuoja gamtos apsaugos įstatymai: “Policija kabinėjosi, o kas jai įsakydavo – nežinia“, - sakė jie. Tai galima paaiškinti jų izoliuotumu nuo aplinkinio pasaulio ir neraštingumu. Brakonieriams buvo taikomos tokios sankcijos: tinklinės priemonės būdavo supjaustomos vietoje, o žeberklai ir laimikis konfiskuojami. Piniginės baudos buvo nuo 5 iki 10 Lt. Vietoj 5 Lt baudos buvo galima atsėdėti 3 paras daboklėje. Samdinių baudas per darbymečius dažnai padengdavo šeimininkai.

Žvejai profesionalai buvo sąmojingesni. “Nerštas kai buvo, tai kryžius, neisi jau. Atsakomybė už brakonieriavimą tinklais buvo griežta – galėjai netekti karvės”, - tvirtino jie. Tad tik retas kuris įpuolęs slapčia pasigaudavo “dėl greito vartojimo”. Žvejai draustinės laiką išnaudodavo ūkio darbams nudirbti, bulvėms pasisodinti, vasarojui pasisėti. Profesionalai ir leidžiamu laiku žvejojo protingai. Jie patys tikrindavo vieni kitų tinklus. Jei kas ateidavo žvejoti su tinklu, į kurio akis lindo tik du pirštai, kiti jį “ grūšiuodavo “ ir liepdavo pasidėti , grasindami supjaustyti. Taip pasireiškė iš kartos į kartą perduodamas grupinis suinteresuotumas žuvų ūkiu, nes “nerštukų” išgaudymas grėsė žuvų stoka ateity.

XX a. 5 dešimtmetis

Antrojo pasaulinio karo metais daug žuvų Lietuvos vidaus vandenyse išnaikino okupantų kareiviai, kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Jie mėtydavo į vandenį granatas ir išgriebtomis žuvimis pasiįvairindavo maistą. Labai nukentėjo pasieniuose esančių vandenų ichtiofauna. Pvz., po bombardavimo grįžtantys į oro uostus sovietų lėktuvai numesdavo į Paežerių ežerą ( Vilkaviškio r. ) nepanaudotas bombas. Dėl to pavasarį nuo negyvų žuvų dvokė visi ežero pakraščiai. Po karo randamais sprogmenimis žuvis “ gaudė” paaugliai ir net suaugę vyrai. Neapsieita ir be žmonių aukų.

Pirmaisiais pokario metais nebuvo nei drausmės , nei tvarkos. Gelbėdamiesi nuo bado žmonės žvejojo kaip kas išmanė, taip pat per nerštą. Žvejai ėmė patys saugoti nerštavietes, nes pirmieji gamtos apsaugos inspektoriai pradėjo dirbti tik 1948 – 1950 m. Leidžiamu laiku žvejoti buvo galima be jokių apribojimų.

XX a. 6 – 9 dešimtmečiai

Sovietiniais metais Lietuvos gyventojai greitai persiorientavo: vandenys ir ichtiofauna priklauso valstybei, vadinasi, neturi konkretaus savininko, taigi yra niekieno. Išnyko moraliniai draudimai. Liko įstatymas kaip išorinis stabdys, vaizdžiai tariant, tarsi spygliuotas antkaklis, kurį užmauti pažeidėjams buvo sudaryta gausi rajoninių apsaugos inspektorių komanda. Kad pastangos būtų efektyvios, inspektoriai turėjo ne tik gerai žinoti linkusių brakonieriauti žmonių mąstymą, jų mėgstamas žvejybos vietas, įvairių žuvų gaudymo laiką, pamėgtus būdus bei įrankius, bet ir turėti intuiciją. Trumpai tariant, “ brakonierius galvojo, kaip sugauti žuvį , inspektorius galvojo, kaip sugauti brakonierių”. Tarp jų vyko nuolatinė psichologinė kova: kas ką pergudraus. Inspektorių pareigas eiti geriausiai sekėsi sąmoningiems, paisantiems įstatymų vyrams, kurių asmeninis autoritetas kaimiečiams reiškė daugiau negu rašyti įstatymai. Gamtos apsaugos įstatymais siekta užtikrinti žuvininkystės vandenų apsaugą nuo užteršimo, reguliuoti verslinę ir mėgėjišką žūklę, rūpintis žuvų gausinimu, kovoti su žvejojimo taisyklių pažeidėjais. Žvejybos Lietuvos vidaus vandenyse taisyklės nustatė draudžiamas žvejoti vietas ir laiką, draudžiamus žvejybos įrankius ir būdus, pramoninių žuvų dydžius ir kt. Buvo uždrausta sprogdinti, nuodyti ar šaudyti žuvis, naudoti žvejybai elektros srovę, žeberklus, kablius ir kitus duriamuosius įrankius, naikinti žuvis kitokiais būdais; užimti statomaisiais, traukiamaisiais ar plukdomaisiais žvejybos įrankiais daugiau kaip 2/3 vandens telkinio., teršti kenksmingomis pramonės atliekomis vandens telkinius ir pan.

Priešprieša tarp teisėtvarkos saugotojų ir brakonierių sustiprėjo nuo 1960 m., kai buvo uždraustos visos tinklinės žūklės priemonės , o žvejams verslininkams nustatyti vertingesnių žuvų sugavimo limitai. Brakonierių buvo tiek daug, kad inspektoriai juos skirstė į “ rimtus” ( kurie žvejojo per nerštus arba neleistinais įrankiais ) ir “ nerimtus” ( kurie žvejojo, dažniausiai meškeriojo, su bilietais, tačiau draudžiamu laiku arba draudžiamose vietose, arba leistu laiku ir leistomis priemonėmis, bet be bilietų). Ir vieni, ir kiti nevengė susigauti žuvų, įrašytų į respublikos Raudonąją knygą.

“ Kai žuvys neršti, žmonėms pirštai peršti”, - taikliai pastebėjo senas žvejys Jonas Kavaliauskas ( g. 1903m. ) iš Anykščių r. Antanavos k. Kaimo žmonės nuo seno žino, kad neršiančios žuvys praranda savisaugos instinktą, todėl pavasarį, būdami išsiilgę šviežienos, net jokio supratimo apie žvejybą neturintys žmonės badė ir gaudė neršiančias žuvis. Nudurtos žuvys neturėjo prekinės išvaizdos ir buvo prastos kokybės, nes pažeidus tulžį apkarsta.

Kaimiečiai brakonieriavimo nelaikė nuodėme, taigi ketindami paįvairinti maisto racioną iškilmingos progomis ( atlaidai, vestuvės ir pan.) naudodavosi brakonierių paslaugomis. Tokiais atvejais žmonės tapdavo lyg bendrininkais, nes proginiais valgiais vaišindavosi didesni kolektyvai. Žvejų požiūris į nelegalius žuvautojus irgi buvo pakantus. Pasak vieno Nemuno vidurupio žvejo, “ brakonieriumi aš vadinu tik tą, kuris nepagauna žuvies, jis ir man išbaido”.

Miestų žmonės brakonieriaujančių kaimiečių taip pat nesmerkė suprasdami, kad jiems per darbus nėra kada sėdėti su meškere , užtenka kartą per mėnesį pastatyti tinklą ar bučių. Beje, dažnai mėgėjiškai žūklei būdavo priskiriami tolokai nuo gyvenamosios vietos esantys vandens telkiniai, nuo tarpu vandenyse prie gyvenviečių žvejojo verslininkai, kuriems buvo draudžiama pardavinėti sugautas žuvis vietiniams gyventojams.

Prie “ vietinių “ brakonierių priskirtina ir kai kurių buvusių kolūkių administracija, žvejojusi be apribojimų. Kolūkiečiams tai buvo blogas užkrečiantis pavyzdys.

Miestų brakonieriai dažniausiai grįždavo į gimtines: traukė iš vaikystės žinomos žuvingos vietos. Tarp jų buvo daug vairuotojų, kurių sąmonėje galimybė operatyviai persikelti iš vienos vietos į kitą niveliavo supratimą apie savą ir svetimą mitybos rajoną. Paprastai jie žvejodavo tinklais, kuriuos vežiojosi maišuose. Miestiečiai ypač suaktyvėjo vasarą, per atostogas, kai žvejodami vyrai derino poilsį su nauda. Tarp brakonierių sovietmečiu daugiau kaip 50% sudarė paaugliai, tačiau iš miestų paprastai atvykdavo suaugę ( apie 30 – 40 metų ) vyrai darbininkai. Inteligentai šiuo “ amatu” beveik neužsiėmė. Brakonieriavimas dažnai būdavo susijęs su svaigalų vartojimu, užkandai pasitiekiant ant laužo keptas žuvis. Vietiniai, savininkiškumo jausmo ar pavydo paakinti, kai kada operatyviai informuodavo rajonų inspektorius, o šiems pavykdavo netikėtai “ svečius” užklupti.

Paaugliams brakonieriavimas tebuvo rizikingas ir dėl to romantiškas nuotykis.Siekiant išugdyti vaikų poreikį tausoti gamtą, daugelyje mokyklų buvo įsteigti jaunųjų žvejų mėgėjų būreliai. Pvz. , Šilutės rajone buvo apie 200 suaugusių ir apie 600 jaunų žvejų mėgėjų. Be to , inspektoriams talkino moksleiviai – žalieji patruliai. Suaugusiems gyventojams tekdavo skaitytis su vaikų doroviniais įsitikinimais.

Kova su brakonieriais sovietmečiu buvo nelengva, bet žmonėms dar nebuvo svetimas gėdos jausmas. Kas nebijo baudos ( baudą sumokėjęs žmogus manė kaltę išpirkęs ir elgėsi po senovei ) , bijojo viešosios nuomonės. Todėl brakonieriai būdavo taip pašiepiami rajoninėje spaudoje, kad jiems “ žeberklas imdavo smirdėti”. Kaltiesiems grėsdavo atleidimas iš darbo, paaugliams - pašalinimas iš mokyklos.

Iki pat sovietų karinių dalinių išvedimo iš Lietuvos 1993 m. inspektoriai turėjo daug problemų dėl kareivių, kurie žuvis sprogdino, šaudė, mušė elektra, badė žeberklais. Maža to, kariniuose miesteliuose kiekvienas “ mėgėjas” galėjo už butelį degtinės gauti sprogmenų.

XX a. 10 dešimtmetis

1991 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pasikeitė ne tik socialinė bei ekonominė gyventojų struktūra, bet ir gyventojų santykis su gamta. Iš rajonuose peržiūrėtų 265 brakonierių bylų 89 bylos iškeltos bedarbiams. Socialinis bejėgiškumas ir tušti skrandžiai verčia juos žuvimis spręsti išlikimo problemą. Vargšų žvejojimo motyvas vienas: “ Valgyti noriu”. Valdžia į juos žiūri atlaidžiai, nes jie “ pardavimui negaudo”. Be to , nuosavybės jie dažniausiai neturi, todėl sudėtinga išreikalauti baudas, ir bylos po 3 metų nutraukiamos. Tie , kas savo menką laimikį mėgina parduoti turguje ar prie maisto parduotuvių, taip pat mažai ką domina. Tai galima paaiškinti tuo , kad Lietuvoje ėmė siausti tikri gamtos turtų plėšikai: brakonieriai – komersantai, žuvaujantys elektriniais žūklės prietaisais . Jie paprastai yra neaukšto intelekto jauni, tvirti, agresyvūs miestiečiai, turintys transportą, racijas, naktinio matymo žiūronus, dažnai yra ginkluoti. Kovoti su jais sudėtinga. Viena, stingant tokių, atrodytų, mažmožių kaip benzinas ir atsarginės automobilių dalys, inspektoriai negali būti operatyvūs, antra, nejausdami valstybės paramos, jie praranda entuziazmą. Siekdami įbauginti teisėtvarkos pareigūnus, brakonieriai grasina jiems telefono skambučiais, degina sodų namelius. Tuo pat metu Lietuvos upėse ir ežeruose nyksta vertingos žuvys: lašišos, unguriai, šlakiai ir kt. Laimikį brakonieriai parduoda, nes jie vertina tiktai prekes ir paslaugas, kurias įgyja už gautus pinigus. Ši kovos už būvį forma šiandieninėmis sąlygomis jiems visiškai priimtina, o moraliniai veiklos aspektai jų sąmonėje neegzistuoja. Kuo griežtesnės sankcijos, tuo labiau jie linkę rizikuoti.

Pažymėtina, kad brakonieriai nelaiko savęs vagimis, tačiau nelegalios žvejybos inventoriaus pasisavinimas, jų manymu, yra vagystė. Dėl to 1993 m. pavasarį Galsto ežere ( Lazdijų r.) vietiniai brakonieriai paskandino du asmenis, naktimis vogusius jų pastatytus tinklus. Pasitaiko, kad , norėdami atsikratyti konkurentų - žvejų profesionalų, brakonieriai jų žieminius tinklus ( nevadus ) supjausto ledan įšaldytais dalgiais ( pritvirtina prie ilgos karties ir vėlų rudenį įsmeigia dugnan).

Vienintelis požymis, kad Lietuvoje dar gyva liaudies ekologija, yra tai, jog kaimo žmonės ir eiliniai brakonieriai smerkia” elektrikus”, nes elektros srovės pažeistos žuvys neneršia. Dauguma miestiečių šioms problemoms abejingi.

Taigi etnologijos požiūriu nelegali žvejyba yra iškreipta adaptacijos forma. Žmonės, net būtinybės verčiami nesilaikyti galiojančių įstatymų ir normų, moraliai degraduoja. Grobuoniškas požiūris į aplinką skurdina gamtą. Didesniu ar mažesniu mastu šis procesas pastebimas visose visuomenės raidos pakopose. Ypač jis ryškus socialinių bei ekonominių permainų laikotarpiais.

Laura Piškinaitė-Kazlauskienė "Žvejybos istorijos apybraižos" (XXa. 3-10 dešimtmečiai)