Avižėlės istorija ir dabartis

Paties populiariausio žieminės žūklės atributo - avižėlės - sukurta jau net ne šimtai, o tūkstančiai įvairaus kalibro, svorio ir formų modelių. Kas toji avižėlė, kaip ji atsirado ir kodėl tapo tokia nepamainoma?

Kad ir kokia gausi avižėlių kolekcija būtų surinkta meškeriotojo skrynelėje, tačiau prieš žieminės žūklės pradžią kiekvienas užsuka į meškeriojimo reikmenų parduotuvę ir pasižvalgo, kas naujo atsirado šių masalų pasiūloje. Kodėl ? Juk kolekcionavimu to nepavadinsi...juoba kad pirkdamas nauja masalą ar savo dirbtuvėlėje konstruodamas naują avižėlę, kiekvienas meškeriotojas galvoja ne apie tai, kaip gražiai ir išskirtinai ji atrodys naujoje dėžutėje, o kaip ir kur jį panaudos.

Antra, avižėlė - tai ne tik svarelio ir kabliuko monolitas, bet ir masalas tiesiogine to žodžio pras-me. Sukurta nemaža serija avižėlių, kuriomis patartina meškerioti be natūralaus masalo. Žinoma, tam tikslui reikia įval- dyti specialią techniką, atitinkamai paruošti meškerėlę (ar kelias), o tam tikrais atvejais vertėtų įsigyti arba pasigaminti specialius stovus, sargelius.

Avižėlės tokiai žūklei (pavyzdžiui, garsiosios "dreisenos") namų sąlygomis nelabai pasigaminsi - tai patentuoti masalai, kuriami šiuolaikinėmis technologijomis "apginkluotose" gamyklose.

Avižėle gaudomos žuvys, kurios žiemą maitinasi, tai: ešeriai, kuojos, karšiai, raudės, vėgėlės, aukšlės, seliavos, sykai. Upėse ( po ledu) galėtų būti šapalai, gružliai ir meknės. Žinoma, didžiąją mūsų meškeriotojų laimikių dalį sudaro ešeriai ir kuojos. Todėl ir didžioji dalis avižėlių skirta gaudyti būtent šioms žuvims.

KLASIKINIS "ŠRATELIS"

Tikrosios avižėlės prasidėjo nuo vadinamojo "šratelio"- tai rutulio formos avižėlė, nulieta iš švino. Šios avižėlės atsirado meškeriotojų skrynelėse 1952-1955 metais. Vieni jas darė iš įvairaus dydžio svarelių, kiti pirkdavo turguje, kuris tuomet greičiausiai reaguodavo j meškeriotojų poreikius ir pasiūlydavo savadarbių naujovių. Pirmas avižėles tuomet daug kas naudodavo paprasčiausiai vietoj svarelio, o meškeriodavo, kaip ir buvo įprasta, su plūdele. Po trejų ketverių metų avižėlininkai jau aiškiai išsiskyrė iš kitų poledinės žūklės mėgėjų, nes pradėjo naudoti jautrius sargelius. Tada ir prasidėjo iki dabar nesibaigiantis avižėlių triumfas ir jų tobulinimo procesas. Klasikinis "šratelis", kartu su sargeliais iš "šerno" plauko ir metalo juostelių, pirmiausia pasirodė poledinės žūklės varžybų dalyvių arsenale. Visai natūralu, kad naujovėmis pirmi susidomi sportininkai - savotiškas meškeriotojų avangardas, nuolat ieškantis nepramintų takų. Juoba kad daugelis sportininku parsivežė iki tol nematytų avižėlių iš varžybų Rusijoje ir ten savo akimis išvydo naujo masalo privalumus. Vietiniai meistrai gan greitai pagamino formas ir ėmė lieti avižėles, tad vis daugiau žvejų susipažindavo su nauju masalu. Netrukus avižėlių įvairovė labai pagausėjo: atsirado grūdo, lašo, skruzdėlės, vabaliuko formos masalų, ir vis daugiau meškeriotojų ėmė naudoti lengvas meškerėles su sargeliais. Jau 1957 -l960rn Lietuvoje pasirodė perlamutru (danga iš nagų lako), variu ir sidabru dengtos avižėlės. Žinoma, klasikinis šratelis ir dabar yra plačiai naudojamas ir netgi išgyvena atgimimą. Tai pastebima pietryčių ir pietvakariu Lietuvoje, kur vyrauja nuomonė, jog tai pats geriausias masalas mekšrams gaudyti.

Sabanejevo, aprašiusio, kaip meškeriojama naudojant "mormyšą". Maskviečiai tik patobulino seną gerą idėją, pritaikydami ją lengvoms meškerėlėms, ir sukūrė avižėlių arsenalą, kuris ilgainiui tapo populiarus visoje Europoje."

Gryno švino spalvos arba dažytos Švininės avižėlės ilgą laiką buvo pagrindiniu masalu poledinėje žūklėje. Vilnietis meškeriotojas J. Buivydas prieš kokius penkiolika metų parodė pas jį išlikusias antros kartos avižėles, kuriomis Lietuvos meškeriotojai naudojosi šeštame dešimtmetyje. Dauguma jų buvo šrato arba avižos formos, nuo 5 iki 30mm ilgio bei 5-30gir1-5g svorio. Tokiomis avižėlėmis buvo meškeriojama l-20m gylyje, daugiausia ežeruose, nes Kuršių mariose stintoms gaudyti buvo naudojamos plūdinės meškerės. To meto avižėlės "apginkluotos" palyginus dideliais kabliukais - pagal dabartinė klasifikaciją 10-8 numerio, pagal tuometinį žymėjimą 4-6 numerio. Tuo metu buvo paplitusios cilindriuko formos avižėlės, bet kai kas darydavo ir kubelio, ir lėkštutės formos avižėles.

AVIŽĖLĖS METAMORFOZĖS

Tobulėjant poledinės žūklės įrankiams ir atsirandant meškerėlėms iš sintetinių medžiagų (stiklo pluošto ir elastingos plastmasės viršūnėlės), atsirado ir galimybė naudoti plonesnius valus, be to, buvo sukurti tvirtesni plono skersmens valai. Pasidarė įmanoma naudoti ir lengvesnes avižėles (ypač mažame gylyje), o joms gaminti naudojami metalai, kurių lyginamasis svoris mažesnis už švino. Šiuo laikotarpiu (t.y. 1960 - 1970m) tarp daugybės bandymų tobulinti avižėlę būtina paminėti vilniečio M. Tarakevičiaus modelius, kurie padarė didelę įtaką avižėlės liucijai mūsų krašte. Avižėlėms gaminti buvo naudojami taurūs metalai - melchioras ir sidabras.