Poppers – taip Amerikoje vadinami paviršiniai masalai – tarpinis variantas tarp spininginio ir muselinio masalo. Jis atsirado JAV apie keturiasdešimtuosius metus, pradžioje kaip paviršinis muselinis masalas, vėliau, atsiradus lengviems spiningams, ir kaip spininginis. Iš pradžių poperiai buvo gaminami iš kamščio – prieinamos ir pigios medžiagos, kuri yra pakankamai lengvai apdorojama ir atspari mechaniniams pažeidimams (plėšrūno dantims). Bet kamštis turi vieną nemaža trūkumą – po ilgalaikio naudojimo ima lūžinėti. Kamštį pakeitė įvairios plastmasės ir balza. Balza – puiki medžiaga kietiesiems masalams: ji lengva, gero plūdrumo, tiesa kiek sudėtingiau apdorojama. Bet masalų gamyba iš balzos yra labai brangi ir daug laiko užimanti. Dėl tos priežasties, balzą pakeitė porėta guma, labai panaši į paplūdimio šlepečių gamyboje naudojamą gumą.

Poperiai lengvai metasi tiek museline, tiek lengvu spiningu. Mėtant spiningu yra vienas keblumas, jei pasitaiko vėjuota diena – pagal savo paviršiaus plotą lengvas poperis kelia didelį oro pasipriešinimą, todėl esant priešiniam vėjui juo labai sunku, ar visai neįmanoma mėtyti.

Taigi pirma grupė paviršinių masalų – poperiai, kurie gali būti pavadinti tiek lengvais paviršiniais vobleriais, tiek strymeriais (muselinio masalo pavadinimas.) Jų priekinė dalis yra kaip paviršinių voblerių, tiksliau paviršinių voblerių priekinė dalis yra kaip poperių, nes būtent iš poperių kilo visi kiti paviršiniai masalai. Dažniausiai prie valo auselės yra išpjova, kuri ir sukelia poperiams būdingą garsą (jei kam yra tekę girdėti garsą, kurį sukelia staigiai trūktelėta kamštinė plūdė) ir burbulus.

Medinė ar plastikinė galva pereina į plunksnų, šerių uodegą. Klasikinis lengvasis poperis yra daromas ant vienšakio kablio, kartais turi apsaugą nuo žolių. Kaip ir visiems paviršiniams masalams, spalva poperiams nėra labai svarbi, nes žuvis jį mato dangaus fone, kuriame nublanksta dauguma spalvų. Žymiai svarbesnis, galima sakyti esminis, tokio masalo kibumą garantuojantis faktorius yra jo elgesys vandenyje, jo keliami akustiniai ir kitokie dirgikliai, kurie išprovokuoja plėšrūną pulti. Poperis vandenyje “nežaidžia” kaip vobleris, tolygiai traukiamas jis nieko nesuvilios – plunksnos susiploja, o galva neduoda jokio papildomo judesio. Gyvybę poperiui įžiebti reikia žvejui koto judesiais.

Būna dienų, kai plėšrūnai pasitraukia į tankius žolynus ir vienintelis būdas juos iš ten iškrapštyti – bandyti žvejoti mažuose langeliuose tarp žolių. Apie gaudymą įprastais masalais nėra nė kalbos, nes tie langeliai dažniausiai yra kvadratinio metro dydžio. Galima žvejoti paprastu paviršiniu vobleriu, bet jis yra per sunkus ir per daug inertiškas, todėl pralėks mažą langelį per porą patraukimų, be to gana triukšmingai krenta į vandenį, tuo baidydamas baugščias vasaros lydekas. Išeitis – lengvieji poperiai, kuriais galima labai efektyviai žaisti net labai mažame langelyje tarp žolių.